Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ galerijoje „Medūza“

 

Liudvika Sonia Koort. „Pasala“

 

Gal ir simboliška, kad jaunosios kartos menininkių Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort bendra paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ („Skamba kaip sidabrinis šaukštelis“, kuratorė Eglė Agnė Benkunskytė, paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos Strateginės meno kūrėjų organizacijos programos dalis, programą finansuoja Lietuvos kultūros taryba) LDS meno erdvėje „Medūza“ buvo atidaryta kovo 8-ąją. Šia skulptorės, scenografės L. S. Koort ir tapytojos, tarpdisciplininės menininkės E. Petrošiūtės bendra ekspozicija pabrėžiama kūrybinė moterų bend­rystė, bet gal nesileiskime į, rodos, vietos besiprašančias kalbas apie moteriškumą ir kūniškumą, minėtus parodos anotacijoje, apie magijos sampratą – tai nuvestų toli nuo paties meninio reiškinio. 

Parodos anotacijoje kalbama apie „sodą kaip kosmologijų kūrimo erdvės motyvą (...). Lietuvių mitologijoje sodas žymi ribinę erdvę, kurioje susitinka gamtos ciklai ir žmogaus kultūrinė pastanga“. Iš tiesų, nieko itin lietuviško šiame sode nepastebėjau, nors kultūrinė pastanga – tikrai įspūdinga. Užuot suteikus išraišką lietuvių mitologijai, menininkės itin svarbų pirmosios salės eksponatą – ant sienos užklijuotą bendrai sukurtą eilėraštį anglų kalba – skiria apskritai gamtos gaivalams. Jis atrodo mistifikuotas, čia minimas graikų jūrų dievas Protėjas, jo vaikas ir tautietė, žinoma Chimeros vardu. Veiksmas vyksta amžinybėje, tad vertinti eilėraščio poetikos nesiimsiu. Bet ilgus metus dirbdama anglų kalbos vertėja pastebėsiu, kad eilėraštis neišverstas, tad angliškai prasčiau mokantiems (o skaitant poeziją ir gerai mokantiems gali pritrūkti kalbos žinių) ši itin reikšminga ekspozicijos dalis, suteikianti visai parodai netikėtą matmenį, gali likti neprieinama. Rasti gerą poezijos vertėją tikrai nelengva, bet siūlyčiau rizikuoti – auditorija to verta. Be to, kūrinys nėra parodos pristatyme minima „poema“ – poema yra „Anykščių šilelis“ arba „Nybelungų giesmė“, o čia – laisvos formos eilėraštis. 

Beje, lietuvių ar anglų kalba skaitantys parodos lankytojai apskritai gauna gana skirtingus įvaizdžius. Lietuviškai apie ją rašoma pabrėžiant menininkių bendradarbiavimą – „betarpišką pokalbį“, o anglakalbiams ji pristatoma suasmenintu, taip pat mistifikuotu, vizijomis grįstu tekstu. Manau, lankytojai nusipelnė turėti ir eilėraštį – menininkių laišką viena kitai, ir jų vizijas lietuviškai, kad galėtų taip pat įsijausti į parodoje kuriamą pasaulį. O anglakalbiai nusipelnė atrasti garso autorę ir atlikėją Jūrą Eleną Šedytę bei jos kūrybą. Specialiai parodai jos kartu su E. Petrošiūte sukurtas garso takelis – svarbus kaip vientiso reiškinio sluoksnis, ir J. E. Šedytės darbas parodai suteikia kertinę suvokimo dimensiją. Be garso ji atrodo kaip begalinis žaidimas, nors ir gražiais bei slėpiningais paviršiais.  

Čia kruopščiai, estetiškai sukonstruota iš skulptūrų, kitų objektų bei vaizdo įrašo erdvė skirta ją patirti lėtai keliaujant per čia ir dabar, visiems šiems elementams ir (natūraliai arba elektros) šviesai laike, garso takeliui ir žiūrovo vaizduotės žaismei susilydžius į visumą. 

Susijungimo, susiliejimo motyvai sukasi (ir supasi) ir ekrane, kuriame vyksta nuolatinis veiksmas vienoms formoms, paviršiams transformuojantis ir pertekant į kitas formas. Eilėraštyje taip pat ištirpsta ribos: tarp patiriančiojo veiksmą žmogaus ir mitinių būtybių. Jos, kaip ir mėnulis, čia sužmoginamos, žmogaus „aš“ susitelkęs galvoje, o virš jos įsikūrusi Chimera. Bent jau man ji šmėstelėjo L. S. Koort sukurtame lange į sieną, nes čia autorė žaidžia su mėgstamomis sigilo formomis („Pasala“). Sigilas – magijoje naudojamas simbolis, sudarytas dažniausiai užrašo arba vaizdinio pagrindu, kuriame grafiškai, menine išraiška perteikiami žodžiai užslėptą prasmę, kaip tikima, siunčia pasąmonei. Ši meninė praktika L. S. Koort yra svarbi: jai skirta 2021 m. vasarį vykusi jos skulptūrų paroda „Sigillum“ Naktiniame Vilniaus avilyje, sigilų nemažai ir 2022 m. gruodį VDA galerijoje „Artifex“ pristatytoje parodoje „Nuo­stabaus peizažo, tekantis kūnas“ (šis vaizdinys atsispindi ir šioje parodoje, jos video dalyje). Žiūrint skirtingais kampais, vienintelis juodas objektas šviesių spalvų salėje – „Sala“ – taip pat pažeria sigilui būdingų formų ir grafinių elementų. 

Apskritai įvairiais rakursais ir keičiantis apšvietimui mįslingumo pritvinkusioje parodos erdvėje daug ką galima įžiūrėti – priklauso nuo lankytojo vaizdinės ir garsinės atminties, meninio išsilavinimo ir panašaus vidinio bagažo. Įspūdžius taip pat sustiprina objektų šešėliai: saulėtą dieną čia viskas atrodo vienaip, lietingą – kitaip, o vakare turbūt – dar kitaip. Gal kitaip skamba ir užburiančią dviejų parodos salių atmosferą antroje jų nuolatos generuojantis garso takelis, kuriame išgirdau trepsėjimą per plytas, šamaniškus būgnus, sidabrinį šaukštelį, mechaniškus kompiuterių balsus, požemio gyvūno (gal kokio Minotauro?) riaumojimą, iš eksperimentinio kino pažįstamas intensyviai kartojamas žodžių sekas. Jos priminė vaikystės žaidimą, kai kokį nors žodį kartoji daugybę kartų, kol jis, pamažu praradęs prasmę, virsta tik abstrakčiu skambesiu, nebeatpažįstama keistų garsų kombinacija. Čia ta garsinė abstrakcija, primenanti mantras, kartu su aidinčiais bosiniais garsais ir ištęstais skimbčiojimais sklisdama iš kelių garso šaltinių, apsupa ir užsupa: meditatyvūs ritmai ir tarsi kvėpavimo pratimus atliekančios moters balsas primena kažin kokias slaptas apeigas, vykstančias įmantrių daiktų fone. 

 

Eglė Petrošiūtė. „Objektas Nr. 2“. Jurgos Sako nuotraukos

 

Tiesa, garsinis fonas antroje salėje susietas gal ne tiek su skulptūromis – stikline E. Petrošiūtės „Troškimas“ ir viena iš trijų instaliacijos „Per plauką“ dalių, – kiek su čia rodomu šios autorės sukurtu vaizdo įrašu. Jame neskubriu tempu, rodos, šių paslaptingų garsų palaikomi vyksta dinamiški procesai: tįsta šiltą stiklą primenančios abstrakčios formos, virstančios tai siurrealistiškai ištęstais geometriniais kūnais, tai neatpažįstama žmogaus kūno dalimi, tai vandens paviršiumi... Sąmonei kai kurie garsai liko neatpažinti – neįsivaizdavau, kas juos galėtų skleisti, – o vaizdo įraše, rodos, nespėji sugauti nė vieno visiškai konkretaus objekto, o jis tuojau pakeičia pavidalą. Žvilgsnis be galo, be krašto keliauja šviesių atspalvių estetizuotomis formomis: vaizdai priartėja, vėl išsilieja, susilieja, suskyla į ląsteles, virsta šviesos dulkėmis, iš kurių tamsoje skleidžiasi kažkas, primenantis daigą, gemalą arba žmogaus balso stygas (matytas Jurgos Barilaitės videodarbuose). Šie vaizdiniai žaidimai galėtų priminti net M. K. Čiurlionio meninius eksperimentus bandant nupiešti muziką – tik čia natūralistinių kūno vaizdų linijomis tarsi mėginama sugauti, užfiksuoti pavienius garsus ir jų monotoniškai atsikartojančias sekas.  

Ilgiau būnant šioje atmosferoje apima įspūdis, kad viskas nuolatos juda ir tirpsta: garsas ore, vienas vaizdas kitame, šešėliai šviesoje, metalinių E. Petrošiūtės stovelių „ataugos“ organiškai persiima virpėjimu, o šilko siūlai kone susilieja su oru. Efemeriškumo suteikia iš vaizdo įrašų sklindantis rausvas rūkas ir tapybiškos užuolaidos klostės, rodos, tuoj sujudėsiančias bendru ritmu. 

Tuo pačiu galerijos erdvė pradeda atrodyti kaip vienas didžiulis kambarys. Kuo daugiau kampų gali aprėpti žvilgsniu, tuo įdomiau, daugiau elementų susijungia į netikėtas visumas, pavyzdžiui, žiūrint iš vienos salės į kitą, matyti nuostabios plytelių grindys galerijos fojė, taip vaizdui suteikiama papildomo šarmo ir prasmių. Net buitiška, funkcinė salės dalis – durys su keliais laiptais viršun – pradeda atrodyti lyg durys į tokį slaptą kambarį, kokie rodomi „Tvin Pykso miestelyje“, o instaliacijoje eksponuojamas šilko siūlų gijas vaizduotė atkakliai siejo su nusikirptais plaukais. Man rodos, šioje parodoje kiekvienas, mėgstantis vaizduotės žaidimus, magiją ir estetiką, rastų ką pamatyti, išgirsti ir patirti, o gal ir susikurti netikėtą jos interpretaciją.