Tarp lankytojų MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“ 

 

Domo Rimeikos nuotraukos

 

Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ (kuratoriai Inga Lāce, Adomas Narkevičius, Rebeka Põldsam) muziejaus pristatoma kaip didžioji ir išties yra didžiulė apimtimi, kūrinių chronologija ir įvairove. Jos atidarymą lydėjo diskusijos apie seksualumą, susitikimai su kuratoriais, pokalbiui apie „lyties vietą madoje“ iš Rygos pakviestas mados kūrėjas Bruno Birmanis. Ant kelių metrų ilgio sienos nestambiu šriftu surašyti vien autorių vardai – o juk kai kurių eksponuojama po kelis kūrinius. Jei norėtum visą šią medžiagą aprėpti, į ją įsigilinti, aplankius ekspoziciją su audiogidu pasidaryti apie ją kokias nors išvadas – rodos, tektų čia apsigyventi. 

Lankytojus pasitinka 12, atrodo, daug bendro neturinčių portretų. Tai įžanga į personažų ir raiškos stilių įvairovę: darbai ryškūs, o ar jiems svarbus toks personažų surašymas – lyg rūšies atstovų? Prie kurios temos priskirtinas estų animatorės Chintis Lundgren darbas „Denika“ (2008) – jo veikėja tarsi nužengusi iš pasakų knygos iliustracijos? Ar ji – viena iš aprašyme minėtų drag karalienių? Nežinantys šio termino ir čia nesužinos. Prisipažinsiu, man buvo keista matyti vienoje erdvėje queer kultūros žmones ir kolūkietę, bet tai rodo, kiek pasikeitėme per 50 metų. Malonu, kad pasikeitėme ne vieni – Latvijos ir Estijos visuomenės tikriausiai išgyveno kažką panašaus.

Kūriniai suskirstyti į teminius spiečius (šia metafora iš parodos komunikacijos meno kūriniai prilyginami medui, bet juk ne visi yra saldūs ir sveika vartoti), o šie išdėstyti susisiekiančių salių principu. Temos, išplėtotos kiekvienoje salėje esančiame trumpame tekste, irgi sklandžiai pereina vienos į kitas. Parodos (jos architektai Laura Linsi, Rolandas Reemaa) erdvės tik iš dalies atskirtos, o kai kurie kūriniai „apsigyvenę“ tarp kelių iš jų. Džiugina pastelinis sienų koloritas – daug jaukiau, kai judi ne įprastame baltame kube. 

Kai kurie darbai įsikūrę tarp kelių temų: estų menininkės Mare Trallos videofilme ir pašiepiami moteriai keliami šiuolaikiniai grožio standartai, ir primenama apie viešai ne itin matomus moterų darbus, kuriems skirtas „Vargiai dirbantys“ spiečius. Su ja galima sieti ir Eglės Rakauskaitės kūrinį „Tėvas“ – jis balansuoja ant feministinės kritikos ribos, bet ja netampa. Šis filmas susisieja su latvių menininkės Ancės Eikenos sukurta erdve – skaudžiai dažna sovietinės realybės dalimi, kai vyrai visuomenės tarsi atleidžiami nuo pareigos auginti vaiką. Sudėtingos tėvystės motyvas šmėsteli ir Arvydo Šaltenio kūrinyje „Kambarys“ (1985–2000). Kai kuriuos darbus sunkiau įterpti į temas: stebėtinai panašaus braižo latvės Aijos Jurjānes „Vaikai kopose“ (1983) ir esto Varmo Pirko „Vasaros atostogos“ (1968) – juose vaizduojami vaikai ir paaugliai, nuo intymių temų šiais laikais uoliai saugomi. 

Nelabai supratau, kaip parodoje atsidūrė Birutos Baumanės „Plaukikės“ (1971), Leili Muugos „Kolūkietės“, Igorio Piekuro „Šachmatininkai“ ir pan. Nors pastarąjį dar galima pritempti prie temos „Vyrai ir moterys“: juk sovietmečiu šachmatai buvo viena mėgstamų vyrų sporto šakų. Įdomus jausmas apima rašant apie tai dabar, kai Lietuvos Seime dirba pasaulinių šachmatų olimpiadų nugalėtoja. Bet apskritai gal ir per daug parodoje kūriniams būdingo sovietinio rea­lizmo, o kolūkiečiai ir brigadininkai siejasi tik su parodos pavadinime minėtomis normomis, jokio ryšio su intymumu ar seksualumu. Ir jie, ir medicininei apžiūrai skirtas parodos skyrius primena, kaip sovietmečiu žmonės buvo reguliuojami valdžios, o reklamuojant parodą pasitelktas kvietimas „praktikuoti intymumą“ skamba labai valdiškai.

Bet politika nuo meno neatskirtina, ir parodoje jų ryšys akivaizdus: juk ir politika, ir religija siekiama reguliuoti seksualumą, sprendžiama, koks ir kaip intymumas leistinas (prisiminkime pandemiją), ir viešos erdvės formuojamos tikslingai. Apie tai užsimena LGBTQ+ autoriai, kuriems, sprendžiant iš jų darbų, viešai reikšti savo jausmus partneriams vis dar būna problematiška. Dauguma LGBTQ+ kūrinių organiškai įsilieja į parodos visumą ir dėl estetizuotos, kartais net pedantiškai tvarkingos juose vaizduojamos aplinkos, girdėjau, kai kuriems lankytojams susidaro įspūdis, kad „visi LGBTQ+ Lietuvoje yra prie meno“. Bet tai jau atskira istorija. 

Kai parodoje susitinka skirtingos lankytojų kartos, vienai kažkas atrodo neįtikėtina, kitai – savaime suprantama, pavyzdžiui: nurodyti kūrinyje skambančios dainos atlikėją arba nuo kai kurių darbų saugoti vaikus (nors dauguma mano matytų laigė salėmis, nė kiek nesidomėdami intymumu). Tik prie Janio Zalyčio knygą „Meilės vardu“ mininčios parodos dalies daug kas stabteli ir pasidalina atsiminimais apie panašias knygutes (kai kam jų skaityti vis dar neleidžia tėvai). O su viešumu, kuris vyresniems gal artimesnis nei intymumas, galima ir žaisti: tokia žodžių ir galios įvaizdžių žaisme mėgaujamasi repo grupės „Nancy Nakamura Rap Unit“ iš Estijos vaizdo klipe. Vis dėlto laisvė – ir pakankamai asmeniškas dalykas: anot poe­to Donaldo Kajoko, jeigu žmogus labai nori – visur gali būti laisvas. 

Tačiau parodoje visos tautos, lytys ir kartos, atrodo, susišneka: kūrinius sieja faktas, kad juose kalbama apie tai, apie ką ilgai nebuvo galima kalbėti. Bendras kūrinių vardiklis – laisvės troškimas, gal net šventimas (iš čia ir dar viena jos sąsaja su politika). Sovietinio režimo ypatybės glaustai paaiškintos jaunesniajai kartai, kuriai nenuostabu matyti taksistę moterį, bet rygietės Katrīnos Neiburgos filmas primena, kad neseniai joms dirbti buvo nesaugu. 

Ne veltui miniu kalbas ir kalbėjimą. Parodoje jautiesi tarsi visą laiką būtum apsuptas žmonių: eksponuojami daugiausiai portretai, daugelis figūrų yra natūralaus dydžio ar didesnės. Su kai kuriais lankytojais kalba ir tekstai. Ir apskritai, anot menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, „laimingi menininkai, nes turi dar vieną kalbą tam, apie ką neįmanoma kalbėti“ („Nusukamos galvos, liejasi kava“, „7 meno dienos“, 2018 10 05).

Ypač įdomu, kai kalbama skirtingomis kalbomis – lietuviškai, latviškai, estiškai, rusiškai – ir pokalbio susitinka skirtingos menininkų, lankytojų ir personažų kartos: Jaano Paavle „Amžino grožio mitas“ (2001) tarsi diskutuoja su nerūpestinga jaunyste Arnio Balčaus fotografijose „Aš, draugai, meilužiai ir kiti“, futuristiška Auseklio Baušķenieko „Popietė“ (1986), kuri vyresniems lankytojams gal primins jų laikų įsivaizdavimus, koks bus XXI amžius (tiesa, elektromobiliais jau važinėjama). Esto Tiito Pääsuke’s „Siiri ir Reinas“ (1972) ir latvės Rudītes Dreimanes „Iš dailininkų Hendriksonų gyvenimo“ (1980), kaip ir Elenos Kniūkštaitės „Grupinis portretas su gegute“ (1981), atrodo lyg nutapytas šio tūkstantmečio pradžioje. Džiugina, kad parodoje supažindinama su svarbiomis Latvijos, Lietuvos meno figūromis, nors, atrodo, apie estų autorius papasakota mažiau. 

Per 50 metų Baltijos šalyse pasikeitė ne tik buitis, bet ir valdžios santykis su žmogumi, jo kūnu. Dabar nereikia kaip Artūrui Barysui-Barui 1980 m. skolintis moteriškų drabužių filmavimams. Gali atvirai žaisti ne tik su išvaizda, bet ir pačia lytimi, naudoti net dantų papuošimus, kokius siūlo estų juvelyrė Liisbeth Kirss. Tiesa, kalbant apie išvaizdą, paminėtina ir fantastiška madai skirta salė: čia kūrybiški eksperimentai su kūnu virsta tikra puota akims, gaila, kad liko neaišku, kam priskirtini laurai už fantastišką „Nesutramdomos mados asamblėjos“ Latvijoje medžiagą. Beje, MO diskusija su mados dizaineriu B. Birmaniu, tikiuosi, turės įtakos vyriškų sijonų pasiūlai Baltijos mados pasaulyje.  

Pasikeitė ir mūsų viešosios vietos: parduotuvės (Šarūno Milkevičiaus „Universalinė parduotuvė“, 1979), darbo vietos (pavaizduotas latvės Maijos Tabakos kūrinyje „Darbo ritmai“, jau vargiai kur pamatytume), o tokie vaizdai, koks įkvėpė estą Jürį Palmą nutapyti „Stiklo ir betono labirintą“, jau tapę kasdienybe, ypač miestiečiams. Sprendžiant iš kūrinių, dabar turime daugiau asmeninės erdvės, o dėl socialinių tinklų – gal ir mažiau intymumo. Ypač įdomu, kaip transformavosi Baltijos tautoms itin svarbi pirties kultūra (estai turi atskirą žodį net vantos garui apibūdinti): sovietų okupacijos metais iš šeimos, giminės susibūrimo erdvės į viešąją – iš čia ir makabriški latvio Ivaro Polkano pirties paveikslai (1981). Šiandien vėl grįžtama prie pirties privatumo.

Džiugu, kad milžiniškoje parodoje sovietmečio, kuriam būdingų darbų čia vis dėlto ne tiek ir daug, meno kalba galiausiai užgožiama daug įdomesnių, mūsų istorijai unikalių – Dainuojančios revoliucijos, 10 dešimtmečio, optimistiškos tūkstantmečio pradžios – kūrinių raiškos. Per juos geriausiai matomi mūsų kasdienybę suformavę reiškiniai, meno ir mokslo pažanga, atitolimas nuo kadaise griežtai diegiamų normų. Smagu, kad šiuolaikiniam jaunimui jau reikia paaiškinti, kas yra Buratinas, kodėl sovietmečiu vaikinams buvo draudžiama turėti ilgus plaukus ir kaip tada dalintasi Rygos madų namų pristatomais drabužių modeliais. Gera, kad gali jau žvelgti į sovietmečio normas kaip į netoleruotinas – kaip į kolektyvinę trauminę patirtį. Atrodo, paroda prie to svariai prisideda.