× Mārtiņš Kaprāns 

 

„Mano laisvė“

 

Atgimimo laikai jau yra beveik įsitvirtinę Latvijos visuomenės viešojoje atmintyje. Memuarai, gyvenimo aprašymai ir parodos padidina atminties kultūrinį klodą, o per pastaruosius penkerius metus ir kinematografija čia pareiškė rimtų pretenzijų.

2018-aisiais, minėdami nepriklausomybės šimtmečio sukaktį, Atgimimą pažinome vaikų akimis filme „Paradīze ’89“ („Rojus ’89“), visai neseniai jaunimo balsais šį laiką prakalbino Viesturo Kairišo „Janvāris“ („Sausis“). Dabar atėjo eilė trečiajam bandymui – debiutiniam Ilzės Kungos-Melgailės vaidybiniam filmui „Mana brīvība“ („Mano laisvė“), kuris pasakoja apie Atgimimą kaip apie suaugusio žmogaus patirtį. Latvija pasiūlė šį filmą „Oskarų“ nominacijai.

Nors pagrindinė filmo „Mano laisvė“ veikėja vardu Alicja Jarzynowska, ne paslaptis, kad istorija pagrįsta žurnalistės ir pilietinės veikėjos Itos Kozakiewicz biografija; tiksliau, jos išgyventu Atgimimo laikotarpiu, kuris vainikavosi kova už Latvijos lenkų kultūrinės tapatybės išsaugojimą, įsteigtu Tautų forumu ir balsavimu 1990 m. gegužės 4 d., kad būtų atkurta Latvijos nepriklausomybė. Daugelyje epizodų veikia personažai, kurių prototipus bus nesunku atspėti pažįstantiems 9 dešimtmečio pabaigos politinę ir kultūrinę aplinką (Sandra Kalnietė, Romualdas Ražukas, Dainis Īvānas, Mavrikas Vulfsonas, Pēteras Brūveris, Knutas Skujeniekas ir kt.). Toks personažų ir veiksmo vietų konkretumas, vizualiai imituojant dokumentiką neva istoriniais videokadrais, aiškiai liudija filmo kūrėjų užmojį perduoti istoriškai patikimą žinią apie Atgimimo laikais gyvenusius žmones. (Vis dėlto nesu tikras, ar toks sodrus, lokaliai apibrėžtas ir dekontekstualizuotas momentinis istorijos vaizdas, koks iš esmės ir yra šis filmas, galėtų sužavėti „Oskarų“ lėmėjus.)

Filmo „Mano laisvė“ siužete nuolatinę įtampą palaiko privataus ir viešojo gyvenimo sandūra. Alic­jos vyras, matematikos profesorius, pririštas prie trumpo Čekos pavadžio, o pačios Alicjos neapleidžia abejonės, ar verta taip aukotis dėl Latvijos tautos fronto (LTF) idealų. Greta šių plėtojamų temų pateikiamos ryškios mizanscenos, leidžiančios gyvai patirti tiek vėlyvosios sovietinės inteligentijos virtuvės pokalbius ir šventinius renginius, tiek LTF viršūnėlių pasitarimus. Tiesa, šiuose epizoduose Alicja paliekama antrame plane, ir dėl to atsiranda distancija nuo istorinės tikrovės.

Daug asmeniškiau filmo kūrėjai pastatė sceną, vaizduojančią kandidatus į SSSR liaudies deputatų rinkimus, kur pagrindinės veikėjos užduotis – užkariauti fabriko darbininkių širdis sovietinių pajėgų apsuptame Daugpilyje. Tačiau paralelinė siužetinė linija apie Alicjos pastangas išgelbėti kalinamą lenkų baleriną, kuri sumanė perskelti galvą smurtaujančiam čekistui, neįtikinama ir dviprasmiška.

Filmo kūrėjų nupieštas epochos fonas leidžia daugiau ar mažiau patikėti išsisėmusio sovietinio okupacinio režimo beviltiškumu ir Atgimimo veržlumu, deja, to nepasakysi apie pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį, kuris taip ir lieka neatskleistas. Filmo režisierė I. Kunga-Melgailė pabrėžia, kad filmo kūrėjai nesikišo ir pasitikėjo Erikos Eglijos-Grāvelės improvizacija kuriant Alicjos personažą. Tačiau šitokia prieiga nepateisina nesugebėjimo susieti didžiosios istorijos pasakojimo su konkretaus žmogaus subjektyvumu, todėl filmo istorijos dinamika labai netolygi. Žiūrovas turi naiviai patikėti, kad viešus Alicjos veiksmus ir pasirinkimus lydi vidiniai apmąstymai. Tačiau nei E. Eglijos-Grāvelės aktorinis meistriškumas, nei socialiai ir politiškai įkrauta siužetinė medžiaga nesuteikia šios asmeninės dimensijos, be kurios bet kokia istorija tampa ne jautria, o nebylia praeities liudininke. Kaip tik tuo filmas „Mano laisvė“ iš esmės skiriasi nuo V. Kairišo „Sausio“, kuriame būtent subjektyvumo išryškinimas ir Dainuojančiosios revoliucijos fenomenologinė traktuotė pagilina Atgimimo interpretaciją.

Svarbu, kad filme yra du simboliškai talpūs epizodai, juose veiksmas vyksta prie jūros. Abiejuose jūros artumas padeda paryškinti tiesos ir laisvės reikšmę Atgimimo inteligentijos savivokai. Tai svarbu, nes filmo scenarijuje nėra apmąstymų apie tragišką Alicjos prototipo – I. Kozakiewicz – mirtį (nuskendo Tirėnų jūroje). Šis faktas mano atmintyje įsirėžė nuo vaikystės. Neprisimenu Baltijos kelio, neprisimenu Gegužės 4-osios balsavimo dėl nepriklausomybės atkūrimo, bet gerai prisimenu tą šiek tiek nerimastingą jausmą, kurį sukėlė žinia apie I. Kozakiewicz mirtį. Žinoma, kalbama čia ne apie mano prisiminimus, o apie filmo kūrėjų meninę vaizduotę, kurioje I. Kozakievicz mirtis netampa Atgimimo epiškumo metafora. Vietoj jos siūloma istorinį laiką prirakinti prie sustingusių ir praeitį romantizuojančių įvykių grandinės.

 

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė