David Graeber. „Šūdmalos darbų teorija“

 

Neseniai su anūkais skaičiau pasakaitę apie kiškius, kurie saugojosi lapino. Manydami esą nekvaili piškiai nuolat kartojo galėsiantys lengvai pažinti plėšrūną iš pūstos uodegos, bet apsimovė neįvertinę lapino gebėjimų įsprausti ją tarpukojin. Šios istorijos moralą vis prisimindavau vartydamas, regis, nieko bendro su ja neturinčią Davido Graeberio „Šūdmalos darbų teoriją“. Jau po keliasdešimties puslapių ėmiau jaustis tarsi būčiau kažką pražiūrėjęs ir atkakliai bandžiau rasti uodegos galiuką, kaip tikėjausi, meistriškai paslėptą tekste. Deja, kaip ir kiškių atveju, ieškomas daiktas rea­lybėje buvo ne itin panašus į įsivaizduotą. 

 

David Graeber. „Šūdmalos darbų teorija“. Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: „Hubris“, 2023. 

 

Iš pavadinimo nesunku nuspėti, jog leidinyje aprašomi nelabai kam reikalingi darbai. Tačiau skaitant neapleido įspūdis, kad aptarinėdamas problemą autorius pats gilokai įklimpo į šūdmalos procesą. D. Graeberio teigimu, knygos idėja išsirutuliojo iš analogiškai temai skirtos esė, kurią jis 2013 m. paskelbė radikalias kairuoliškas idėjas propagavusiame žurnale „Strike!“ Su greitai internete išplitusiu bei nemenko atgarsio sulaukusiu tekstu įžanginiuose puslapiuose supažindinami ir knygos skaitytojai. Svarbiausia rašinio mintis, ko gero, telpa šioje citatoje: „Dėl kažkokios keistos alchemijos, kurios niekas negali dorai paaiškinti, atlyginimą gaunančių dokumentų stumdytojų skaičius, regis, ilgainiui tik didėja, ir vis daugiau darbuotojų susipranta (...), kad popieriuje dirba po keturiasdešimt ar net penkiasdešimt valandų per savaitę, o iš tiesų tik po penkiolika (...), nes likusį laiką praleidžia organizuodami motyvacinius seminarus arba juose dalyvaudami, naujindami feisbuko profilius ar siųsdamiesi televizijos serialus“ (p. XV). 

Deja, skaitant (kuo toliau, tuo labiau) persekiojo mintis, kad leidinio pasirodymą inspiravusioje gana trumpoje esė pateiktų samprotavimų daugumai skaitytojų būtų pakakę suprasti viską, apie ką šnekama daugiau nei 400 puslapių knygoje. Analizuodamas šūdmalos procesą, jo priežastis ir pasekmes autorius atskiruose skyriuose detaliai aptaria, kokie darbai laikytini niekiniais, kaip jaučiasi juos dirbantys žmonės, kodėl panašūs darbai vis labiau plinta ir t. t. Nors D. Graeberis pasitelkia daug įvairios medžiagos – aptarinėja gan manipuliatyviai pasirinktus istorinius faktus ir įvairių autorių straipsnius; pateikia galybę citatų iš jam neva siųstų laiškų ir pokalbių su savo gerbėjais (pagal nuorodų ir išnašų kiekį knyga primena solidų mokslinį veikalą) ištraukų, net naudoja grafikus, – pasakyti tolesniame tekste kažką naujesnio ar įdomesnio nei tai, kas jau buvo aprašyta įvadinėje dalyje, jam taip ir nepavyksta.

Maža to, geriau įsižiūrėjus, už daugumos išvedžiojimų matyti jau pirmoje esė prasikišusi pūsta lapino uodegytė: kad ir kiek šnekėtų apie šūdmalos kenksmingumą visuomenei, autorius visų pirma siekia įrodyti, esą penkių darbo dienų savaitė per ilga, ir pateisinti universaliųjų bazinių pajamų (liaudiškai tariant, pinigų mokėjimo už nieką) įvedimo būtinybę. Ne tokie jau tie lapinai ir gudrūs, kai pažiūri...

Ar tai reiškia, kad „Šūdmalos darbų teorija“ nebuvo verta išversti? Verta. Knyga gana populiari daugelyje šalių, tad tikriausiai ras skaitytojų ir pas mus. Tačiau per visą pasakojimą nutįsta tegul ir ne itin reikšmingas, primityvokas, o vis vien nemalonus apgaulės šleifas. Tad susidomėjusiems knyga visų pirma siūlyčiau permesti akimis pratarmę: čia dėstomos mintys leis lengviau susivokti, ko tikėtis iš tolesnio teksto.

 

Kalmenas Zingmanas. „Ant sraigtinių laiptų“

 

Pirmas įspūdis: romanas neišbaigtas ir nelabai įdomus. Nors įžangoje tą iš dalies pripažįsta ir vertėja Goda Volbikaitė, knygą visgi mėginama pristatyti kaip pirmą modernų Kauno romaną, nesulaukusį deramo dėmesio laikinajai sostinei skirtą literatūrą analizuojančiose monografijose tik todėl, kad buvo išleistas ne lietuvių kalba. Ir nors su tuo iš dalies galima sutikti (neabejoju, kad turint lietuvišką vertimą „Ant sraigtinių laiptų“ būtų aptartas gerokai plačiau), vadinti šią knygą moderniu romanu net ir tuomečiame kontekste galima tik su išlygomis.

Gana trumpas Kalmeno Zingmano (1889–1929) gyvenimas nestokojo permainų: karų ir revoliucijų epochoje jis blaškėsi po įvairius kraštus (ryškiausiai jo kelionių trajektoriją žyminčiais taškais laikytini Kaunas, Charkivas ir Berlynas) nesyk keisdamas profesijas (turėjo smulkų tekstilės verslą, redagavo jidiš kalba ėjusius žurnalus, vienu metu pats buvo tapęs gana sėkmingu leidėju) ir politines pažiūras, kitusias nuo ryškiai dešiniojo sionizmo iki atvirai komunistinėmis idėjomis grįsto kairuoliškumo. Tai nesutrukdė jam likti svajotoju, siejančiu savo veiklą labiau su idėjomis nei su buitimi, ir tikriausiai buvo viena priežasčių, neleidusių jam sėkmingai įgyvendinti plačių kūrybinių užmojų. Kad tokių būta, liudija ir galiniame knygos viršelyje pateikiama autoriaus dienoraščio citata: „Tikiuosi, nebetoli tas puikus laikas, kai tapsiu pripažintas ir žinomas.“

 

Kalmenas Zingmanas. „Ant sraigtinių laiptų“. Iš jidiš kalbos vertė Goda Volbikaitė. Dailininkas Jokūbas Jacovskis, viršelyje – Cornelios Gurlitt litografija. – V.: „Hubris“, 2023.

 

Vis dėlto svarbiausi dalykai, dėl kurių „Ant sraigtinių laiptų“ tekstas atrodo blausiai, susiję su kliuviniais, trukdančiais kūrybiškumui pranokti temos ribas (apie šią problemą žurnale „Naujasis Židinys–Aidai“ prieš kurį laiką yra rašęs Laimantas Jonušys). Nors kai kurie tame tekste skelbiami teiginiai – diskutuotini, K. Zingmano romano atveju jie tinka kone idealiai. Į akis ypač krinta perdėtas „Ant sraigtinių laiptų“ pateikiamos medžiagos ideologizavimas. Kad ir ką vaizduotų ar pasakotų, K. Zingmanas nuolat stengiasi pabrėžti kapitalistinio pasaulio neteisybes, atskleisti nelygybės poveikį visuomenei, grubiai skirstydamas personažus į socialines klases ir pabrėždamas, kad neišvengiama kova tarp jų baigsis tik panaikinus privačią nuosavybę. Negirdėjusiems panašių lozungų jaunystėje tai gal ir skamba egzotiškai, bet seno tipo surūgėlių marksistinėmis idėjomis nesuviliosi. Tuo labiau kad pasirodžiusi tinkamu laiku tinkamoje vietoje K. Zingmano knyga tikriausiai būtų pripažinta vertingu socrealizmo stiliaus kūriniu. Manyčiau, tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl meilės istorija formaliai turėjęs tapti pasakojimas ja taip ir netampa. Kartu netapdamas ir tikru romanu.

 

Justina Žvirblytė. „Mikrosfera“

 

Ne vieną dešimtmetį LRS leidyklos organizuojamas Pirmosios knygos konkursas Lietuvos leidėjų asociacijos „Knygos apdovanojimuose“ šiemet pelnė talentų puoselėtojo vardą. Pelnė tikrai ne veltui: tarp PK konkurso laimėtojų – ne vienas vėliau išgarsėjęs rašytojas, tad į šios serijos knygeles visada įsižiūriu atidžiau, aptikęs knygyne nepraleidžiu progos bent jau pasklaidyti, o neretai ir priglaudžiu savo kolekcijoje. Būtent taip mano rankose atsidūrė ir Justinos Žvirblytės eilėraščių rinkinys „Mikrosfera“, jau sulaukęs kritikų pagyrų dėl specifinio žodyno ir pradedantiesiems retai būdingo sugebėjimo išsiversti be deklaruojamų misijų. Taigi sprendimą susipažinti su lig tol negirdėta autore lėmė labiau bendro fono poveikis (rimta leidykla, neblogi atsiliepimai), o ne konkrečios detalės. 

Vėliau, jau skaitant knygą, detalės buvo kone vienintelis džiuginęs dalykas. Tai nėra trūkumas: poezija dažnai linkusi tūnoti užkampiuose, nulįsti į sunkiai įžiūrimas nišas, apsimesti niekniekiu. Būtent ta netikėtų, vos iš aplinkos išsiskiriančių smulkmenų paieška skaitant eilėraštį kitąsyk tampa įdomiausiu užsiėmimu. Pavienių mėginimų apžavėti skaitytojus žodžių slėpynėmis „Mikrosferoje“ esama, bet visiškai įsitraukti į šį žaidimą taip ir nepavyko. Kažko tuose tekstuose stinga... Galbūt šilumos (J. Žvirblytės poezija pasirodė gana šalta, bet ne gaivi), galbūt galimybės iš arčiau pažvelgti į tuos vaikystės prisiminimuose susislapsčiusius reginius, kvapus, jaudulius: skaitant dažnai susidarė įspūdis, kad autorė neapsisprendžia, kiek ir apie ką norėtų pasakoti atvirai, retsykiais tarytum išsisukinėdama stumteli skaitytoją tolyn nuo detalių, bando verstis tik apytikrėmis užuominomis.

Kartais tas stumtelėjimas, priverčiantis žiūrėti iš toliau, taip iki galo ir neidentifikuojant reginio, leidžia sėkmingai transformuoti vyksmą į fikciją: „tas kūdikis verkia / dieną naktį // dar prisimena / iš kur atėjo / kur prasiveria pliki visatos įsčiai / mintis tampa kūnu // prisimena kad praeitam / gyvenime buvo žiogas / sprindžio dydžio / žalesnis už žolę // prisimena kaip katinas / jį suėdė kieme // kuriame lakstys ir nusibalnos kojas“ (p. 28); kartais padeda suvokti aprašomo pasaulio ribotumą: „turiu vapsvos akis niekas / čia mano nesugalvota esu / užstrigusi šiltnamyje šviesu / bet plėvės nepramušu“ (p. 31). Arba atvirkščiai – palieka daugiau erdvės skaitančiajam: „nulipa nuo scenos sėdasi / šiepia žilus ūsus / beveik gali įžiūrėti ašarą“ (p. 50). Nors anonsuodama knygą autorė teigia, kad „tekstai radosi stebint mikro- ir makroobjektus“, daugiau dėmesio sulaukia (tai rodo ir knygos pavadinimas) tik vieni jų. 

 

Justina Žvirblytė. „Mikrosfera“. Dailininkas Tomas S. Butkus. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

 

Pojūtį, kad dalis žodžių tiesiog dangsto tuštumą bei standartines klišes, sustiprino ir itin platus temų laukas: „Mikrosferoje“ aptiksime momentinių nūdienos ar vaikystės įspūdžių (kurie išskirtiniai ir svarbūs, regis, tik pačiai autorei) aprašymų, erotiškų paauglystės nuostabų („viena akim skaitysi / mano pėdkelnių raštus // po to / bus pirmas pasaulio liežuvraštis / bus pirmas pasaulio seilėraštis“, p. 39), ir stojiškų mėginimų savaip suprasti aplinką. Galbūt aiškiau deklaruojamos intencijos būtų leidusios tvarkingiau atsijoti tekstus, nubrėžti tikslesnes tematines ribas, suteikusios rinkiniui vientisumo. O kol kas turime knygą, į kurią sudėta daug ko: šio to lyg ir trūksta, šio to gal ir per daug. Eilinę pirmąją knygą.

 

P. S. Jau rašydamas apžvalgą supratau, kad J. Žvirblytės knygą vertinu kitaip nei daugelis kritikų, o vėliau pasiekė žinia, jog „Mikrosfera“ įtraukta į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Gal esu prastas vertintojas? Tikiuosi, kad taip.