Mano naujas „žvėris“ – tiesiai iš salono. Neįprastas jausmas, kai ridos žymuo sustojęs tik ties 2 kilometrais. Iš viso 2 kilometrai, ir tie „susisuko“ nuriedėjus iš sandėlio į servisą, iš serviso – į saloną. Įsigyti naujutėlį motociklą – ypatinga patirtis, nes istorija prasideda nuo nulio (na, gerai, nuo dvejeto). Tarsi susipažįsti su nauju draugu, kuriuo besąlygiškai pasitikėsi. Motociklas nėra vien technika, nes nuveža į pačias slaptingiausias žemės vietas. Ir ne tik žemės. Mudviejų misija – ieškoti žvaigždžių.

 

Autorės nuotraukos.

 

 

Įsidėti į kišenę

 

Kaip ir kiekvieną vasarą, atlikau kelis motociklų test ride – šaunu su naujais modeliais susipažinti per atostogas. Vis dėlto rugpjūčio mėnesį bandomasis važiavimas Aukštaitijoje buvo išskirtinis: motociklas mane taip sužavėjo, kad netrukus apsvarsčiusi už ir prieš jį įsigijau! O jau kitą dieną mudu išsiruošėme į pirmąją kelionę – kur akys vedė! Ir per pirmąją savaitę susukome net pirmą tūkstantį kilometrų! 

Vėlų ir vėsų rugsėjo penktadienio vakarą apsirengusi keliais drabužių sluoksniais, nuo kylančios drėgmės aprasojančiu šalmo stikliuku, spurdančia iš džiaugsmo širdimi lėkdama namo supratau, kad šie kilometrai puikiai iliustruoja apskritai mano patirtis motociklizmo kelionėje. Ir net jeigu tai ne pirmas ir dar net ne dešimtas mano motociklas, įgytos patirtys iš esmės nesikeičia. Keičiasi tik laikas, erdvė ir... aš pati.

Tad šie pirmieji turėjo viską: pažinimo alkį, stereotipų dramą, klausimus dėl profesionalumo, daug atokių keliukų ir miškų, kultūros erdvių, krikštą, po kurio tarsi iš naujo gimiau, ir kelias nepaprastas pažintis. Ir visa tai vos per vieną savaitę! Tarsi suspaustas gyvenimo modelis, kurį kone galima įsidėti į kišenę. Bet jeigu pradėsi išvynioti... 

 

 

Nuolatinė kova

 

...pirmiausia rasi krikštą. Patyriau ekstremalią situaciją, po kurios širdis nerimo kelias paras dėl sukelto egzistencinio streso. Organizmas suprato, kad galėjo baigtis nekaip. Nebesuskaičiuosiu, kiek kartų tame žvyrkelyje mane mėtė į šalis: priekis – į dešinę, galas – į kairę ir tokiu skersu zigzagu bandau išsilaikyti balne! Jau maniau, kad tuoj bus viskas... Kai sustojau ir pastačiau kojas ant žvyro, jos įsmigo iki kulkšnių! Užpiltas šviežias sluoksnis, ir temstant jo neįžiūrėjau – taip „atnaujino“ mano vieną mėgstamiausių auksu žvilgančių kelių. 

Palyginus su laimingai pasibaigusiu ekstrymu, tą savaitę priešingų lyčių bendravimo niuansai labai neerzino. Bet jie jau tapo tokia kasdienybė, kad, mėgindama juos sąmoningai prisiminti, turiu labai pasistengti. Tuomet galvoju taip: kas sukėlė maišto užuomazgą širdyje? To maišto, kurį aš, kaip motociklininkė, nešiojuosi 15 metų? Jau supratau, kad ši kova niekada nesibaigs, jau žinau, kad galima kovoti nuosekliai, kad kovosiu tiek, kiek reikės. Bet taip pat jau esu įgijusi pagarbą, dėl kurios kvėpuoti šiek tiek lengviau.

Tad per tą savaitę vis dar atsirado mokančių mane vairuoti, nors patarimų neprašiau, norinčių nusodinti nuo motociklo, „kai atsiras vaikų“ (gerbiamieji ir gerbiamosios, tuomet pritaisysiu lopšį prie motociklo), ir tokių, kuriems atrodo, kad mano ego per didelis, nes drįstu elgtis kaip dažnas vyras sau leidžia, ir tokių, kurie supyko už mano nuomonę, pvz., kad pripažinsiu baikerių kongresą tik tada, kai jis taps feministinis. O tai atrodo paradoksaliai, bent iš nūdienos perspektyvos.

 

 

Dūmoti apie pievas

 

Tūkstančio kilometrų kelionėje atstumas ir erdvė kinta kiekvieną sekundę, o vaizdus ir kvapus į atminties gijas suveriu tarsi žemuoges ant smilgos. Kažkodėl vis dažniau prisimenu magistrantūros dėstytojos Helsinkyje siūlymą rašyti magistro darbą apie vizualiąją kultūrą važiuojant motociklu. Gaila, ši idėja buvo labai tolima Lietuvai, kai ją parsivežiau namo – darbo taip ir neparašiau...

O iš tūkstančio kintančių atstumo ir erdvės vienetų įsimintiniausi buvo važiuojant Lenkijos sexy kalvelėmis link Vištyčio. Bet kaip pasidarė nedrąsu, kai ėmė mirksėti degalų bako daviklis! Jau už sienos, laukuose, vidury niekur! O aš dar nežinau, kiek kilometrų galima nuriedėti, kai jis mirksi – juk tik pažindinuosi su naujuoju žirgu! Bet tikslą pasiekėme – nakvynę po žvaigždėmis radome. 

Kitą dieną, man vėl metus kelią dėl takelio, pastebėjau ir įstabųjį Kaupiškių piliakalnį, ant kurio praleidau kelias valandas dūmodama apie pievas. Košė toks stiprus vėjas, kad, atrodo, įkvėpiau į plaučius ir į širdį visą pasaulį! Ten ir mano motociklas išsirinko savo vardą. Jis šūktelėjo: „Aš esu Vėjas!“ O kaip tada mudu su Vėju šiaušėme! Kokiai daugybei paukščių ir medžių šypsojomės, kiek kalbėjomės su posūkiais, su horizonto tiesiąja, su savo šešėliu. Pakeliui aplankėme ir Sudargo piliakalnius, Gelgaudiškio ir Babtyno dvarus, plaukėme Vilkijos keltu...

Žinoma, visą dieną važiuojant Lietuvos pasieniu turbūt neįmanoma nesutikti pasieniečių. Tad ir jie mane pašnekino vidury laukų, patikrino dokumentus (šį kartą visus turėjau!) ir stebėjosi, kad atvykau iš Vilniaus. Kadangi motociklas buvo padengtas žvyro dulkėmis (tiesa, jis toks beveik visada) teištarė: „Įspūdingas! Bet ar negaila?“ – „Ne, jis tam ir skirtas“, – atsakiau, ir mes gardžiai nusijuokėme. Nežinau – kodėl, bet pareigūną man labai norėjosi apkabinti – ypač prie pat sienos su Kaliningrado sritimi.

 

 

Išsipildžiusi būtis

 

„Tai paslydai?“ Su tokiu klausimu pasitiko kolega motociklininkas, kurį pažįstu dar nuo motociklininkų forumų laikų. Smagu vienas kitą patraukti per dantį, nes gerbiame vienas kito darbus, veiklas. Nors jis ir stengiasi paerzinti, žavisi mano aistra, o aš stebiuosi jo nuolatiniu, man svetimu cinizmu. Žinau, mano naujasis motociklas yra kiniškas (suprask – nebūtinai tobulas), neturi ilgos istorijos ir jį įsigyti – drąsokas sprendimas. Tačiau jeigu būčiau pasikliovusi baime, šiandien nebūčiau motociklininke. 

Todėl, kad ir kaip norėčiau gerti gaivią miškų tylą ir apkabinti visas tolumas, visada pripažįstu, jog kiekvienos tūkstančio kilometrų kelionės viena svarbiausių dalių yra bendrystė. Geriausia važiuoti su artimiausiais žmonėmis. Bet jeigu tenka važiuoti vienai, džiaugiuosi ir netikėtomis pažintimis. Tai gali būti tik akimirka, kai linkteliu šalia pakelės kryžiaus stoviniuojančiam senukui, ar pokalbis su pasieniečiais, o gal vietiniais degalinėje arba tiesiog pamojavimas dviem broliams ant motociklų Labanore.

Nes kartu ieškoti žvaigždžių, atrasti pačias gražiausias pasaulio vietas, pasakoti arba sukurti naujas istorijas, o galbūt ir įkvėpti vienas kitą, manau, prasmingiausia kelionės ir viso gyvenimo dalis. Tokiomis akimirkomis jaučiu, kad mano būtis išsipildė. Būtent tokiomis akimirkomis labiausiai džiaugiuosi, kad paslydau. 

 

 

Aldona Juozaitytė – motociklininkė, keliautoja, vairavimo mokytoja, tinklaraščio „Moto Pieva“ autorė, gamtos vaikis.