Giacomo Leopardi (1798–1837) gimė Markių regiono aristokratų šeimoje, jo literatūrinis talentas išryškėjo dar ankstyvoje vaikystėje: būdamas dešimties jau vertė antikinius tekstus ir rašė eiles lotyniškai. Visą gyvenimą lydimas kančios ir nevilties tiek dėl komplikuoto santykio su šeima ir gimtine, tiek dėl ilgų ir skausmingų ligų. Pasaulio sielvarto ir pesimizmo poetas pasižymėjo savitu mąstymu, persmelktu suvokimo, kad kiekvienai gyvai būtybei gyvenime lemta kentėti ir likti nelaimingai. 

Lietuvių skaitytojams šis autorius dar mažai pažįstamas, išversta tik pavienių jo eilėraščių ir sonetų. Itin vertas dėmesio jo satyrinių esė rinkinys „Dvasios veikalėliai“ („Operette morali“, 1827 m., papildytas 1834 m.). Šiuos ironiškus filosofinius esė ir dialogus aptikau šią vasarą vertėjaudama teatro dirbtuvėse. Italas režisierius, pasakodamas apie alinantį vergavimą madai Carlo Goldonio tekste, paminėjo G. Leopardį: „Ar žinai, kad mada ir mirtis – seserys?“ 

Vertėja

 

Giacomo Leopardi

 

MADA. Madam Mirtie, madam Mirtie!

MIRTIS. Palauk, kol išauš tavo valanda, ir nekviesta ateisiu.

MADA. Madam Mirtie!

MIRTIS. Eik velniop. Pasirodysiu, kai mažiausiai norėsi.

MADA. Lyg aš nebūčiau nemirtinga.

MIRTIS. Nemirtinga? „Jau tūkstantis metų praslinko“ nuo nemirtingųjų laikų.

MADA. Madam Petrarkos eilėmis prabilo it koks XVI ar XIX amžiaus italų poetas?

MIRTIS. Man brangios Petrarkos eilės, nes jose įamžintas mano triumfas, o ir todėl, kad ten tik apie mane tekalbama. O dabar atstok.

MADA. Palauk! Bent iš meilės septynioms didžiosioms nuodėmėms stabtelk minutėlę ir pažvelk į mane.

MIRTIS. Žiūriu.

MADA. Ir neatpažįsti manęs?

MIRTIS. Turėtum žinoti, kad mano regėjimas prastas, o akinių nešioti negaliu, nes anglai nepagamina man tinkančių, o jei ir pagamintų, vis tiek neturėčiau ant ko jų užsibalnoti.

MADA. Aš – Mada, tavo sesuo.

MIRTIS. Mano sesuo?

MADA. Taip. Argi nepameni, kad mus abi pagimdė Laikinumas?

MIRTIS. Iš kur prisiminsiu, būdama arši atminties priešė.

MADA. Užtai aš puikiai prisimenu. Ir žinau, kad mudvi abi šioje žemėje viską vienodai griaunam ir keičiam, tik tu šitai darai vienaip, aš – kitaip.

MIRTIS. Jei kalbi ne pati sau ar ne kokiai būtybei, tau gerklėj lindinčiai, tai šnekėk garsiau ir aiškiau tark žodžius. Jei ir toliau niurnėsi tuo voro balseliu, nieko nesuprasiu: klausa, jei nežinojai, man ne ką reikalingesnė už regą.

MADA. Nors tai prieštarauja etiketui, o Prancūzijoje apskritai kalbama ne tam, kad būtum išgirstas, mes, šiaip ar taip, seserys, ir tarp savęs galim bend­rauti be didelių ceremonijų, tad kalbėsiu, kaip tu geidauji. Sakau, kad mudvi sieja bendra prigimtis ir įprotis be perstogės naujinti pasaulį, tik tu nuo pat pradžių šienauji žmones ir lieji kraują; o aš pasitenkinu barzdomis, plaukais, suknelėmis, baldais, pastatais ir panašiais dalykais. Tiesą pasakius, mano žaidimėliai, tiek buvę, tiek esami, niekuo nenusileidžia taviškiams, pavyzdžiui: aš durstau ausis, lūpas ir nosis, ir jas tampau į tas skyles prikabinėdama įvairiausių gelžgaliukų; deginu kūnus įkaitintomis adatomis – dėl grožio; suspaudžiu vaikų galveles visokiais įtvarais ir kitokiais išradimais, kad visų tam tikro krašto žmonių galvos būtų vienodos formos, kaip įsiūliau Amerikoje ir Azijoje*; kraipau žmonių kojas ankštais bateliais; užspaudžiu moterims kvapą ir sproginu akis verždama liemenį korsetais – tokių darbelių esu prikrėtusi šimtais. Trumpai tariant, įtikinu ir priverčiu kultūringus ponus kasdien kęsti galybę vargų ir nepatogumų, o dažnai ir skausmų ar kančių, kai kuriuos net pastūmėju šlovingai mirti iš meilės man. Net nekalbėsiu apie galvos skausmus, peršalimus, visokius uždegimus, karščiavimus ir karštines, kuriuos žmonės įsivaro man tarnaudami: pakanka man panorėti, kad pečius jie prisidengtų vilna, o krūtinę – medvilne, ir vargšeliai dreba iš šalčio ar kepa iš karščio. Jie vykdo viską, ką paliepiu, net jei tenka save žaloti.

MIRTIS. Gerai jau, patikėjau, kad esi mano sesuo, šitai man aiškiau už mirtį, gimimo liudijimo gali nenešti. Bet jei ilgiau pastypsosiu vienoje vietoje, nualpsiu; tad jei pajėgsi, lėk šalia manęs – tik nenusigaluok, nes bėgu greitai. O kol bėgsim, galėsi man pasakyti, ką norinti. Jei ne, atsižvelgdama į mūsų giminystę, pažadu po mirties visą savo turtą palikti tau, ir lik sveika.

MADA. Jei mums tektų bėgti lenktynėse, dar nežinia, kuri laimėtų: jei tu leki, aš šuoliuote šuoliuoju; o kai tenka sustoti, tu alpsti, o aš kankinuosi. Tad jau galim bėgti, o kol bėgsim, kaip tu siūlai, paplepėsim apie reikalus.

MIRTIS. Pats laikas. Kadangi jau gimei iš tos pačios motinos, būtų neprošal, kad man padėtum apsikuopti.

MADA. Jau esu tau padėjusi, ir labiau, nei manai. Pirmiausia, aš – nuolat naikinanti arba jaukianti visas tradicijas – niekur pasaulyje nenutraukiau papročio mirti: kaip matai, jis sėkmingai gyvuoja visame pasaulyje nuo amžių amžinųjų iki šios dienos.

MIRTIS. Pamanyk, stebuklas – nepadarei, ko ir negalėjai!

MADA. Kaip negalėjau? Matau, kad nenutuoki Mados galybės!

MIRTIS. Kurgi ne, apie šitai dar pasikalbėsim, kai pasaulyje įsigalios paprotys nemirti. O kol kas norėčiau, kad tu kaip gera sesutė padėtum atlikti manąją užduotį lengviau ir sparčiau, nei man iki šiolei pavykdavo.

MADA. Aš tau jau papasakojau apie keletą savo veiklų, tau itin parankių. Bet čia mažmožiai palyginti su tuo, ką tuoj pasakysiu. Tave palaikydama, aš pamažu išstūmiau ir priverčiau pamiršti visus įgūdžius bei pratimus, gerinančius kūno sveikatą, ir įbrukau arba išaukštinau galybę tokių, kurie įvairiausiais būdais glebina kūną ir trumpina gyvenimą. Be to, įvedžiau tokių priesakų ir manierų, kad patsai gyvenimas, tiek kūniškasis, tiek dvasinis, būtų veikiau miręs nei gyvas; dėl to šį amžių apskritai galim vadinti mirties amžiumi. Senovėje tavo vienintelis turtas tebuvo grioviai ir urvai, kur tamsoje barstei kaulus ir dulkes – bevaises sėklas. O dabar tavo rankose – saulės nutviekstos žemės ir per jas savomis kojomis vaikštantys žmonės, tau priklausą nuo pat gimimo, nors ne iškart juos susirenki. Negana to, praeity buvai nekenčiama ir juodinama, o šiandien dėl manęs kiekvienas bent kiek protingesnis tave garbina ir liaupsina, aukštindamas labiau už gyvenimą, ir taip myli, kad vis tavęs šaukiasi ir gręžia į tave žvilgsnį kaip į didžiausią viltį. Tai dar ne viskas: mačiau, kaip aistringai kai kurie gviešiasi nemirtingumo, kaip trokšta iki galo neišnykti ir visi tau neatsiduoti; ogi aš žinojau, kad tai tėra paistalai ir kad tasai išlikimas kitų atmintyje – vien pajuoka, mat šlovė jiems tiek pasimėgavimo neatneša, kad nustelbtų kančias kapo drėgmėje. Šiaip ar taip, numanydama, kad šis nemirtingumo vajus tau kaišioja pagalius į ratus, menkina tavo garbę ir reputaciją, panaikinau įpratimą siekti nemirtingumo ir nebeleidžiu jo suteikti, net kai žmogus to nusipelno. Taigi šiais laikais mirus žmogui, kad ir kas jis būtų, net neabejok, kad iš jo nelieka gyvo nė trupinėlio – jam verčiau visam iškart prasmegti po žemėmis it žuvelei, vienu kąsniu prarytai su visa galva ir kauleliais. Šiuos darbus, nei retus, nei mažus, aš iki šiol dariau iš meilės tau, trokšdama įtvirtinti tavo statusą žemėje, kaip ir nutiko. Esu pasirengusi ir toliau plušti išsijuosusi; tokio tikslo vedama tave susiradau ir manau, kad nuo šiol mums bus geriausia nesiskirti, mat žengdamos koja kojon galėsim kaskart pasitarti ir imtis daug tinkamesnių priemonių nei veikdamos skyrium, o ir daug veiksmingiau jas pritaikyti.

MIRTIS. Teisingai kalbi, taip mudvi ir darykim.

 

 

Iš italų kalbos vertė Ieva Frigerio

 

* Šis paprotys jėga iškraipyti galvos formą gajus daugelyje barbariškų tautų; tai aprašyta dar Hipokrato veikale „De Aere, Aquis et Locis“ apie vieną Ponto tautelę, vadinamą Makrocefalijos, t. y. Didžiagalvių, tauta; ji laikėsi tradicijos taip suspausti vaikų galveles, kad šios augtų kuo ilgesnės: net atsikračius šio papročio, jų vaikai vis tiek gimdavo ilgomis galvomis: Hipokrato teigimu, todėl, kad tokie būdavo jų tėvai. (Aut. past.)