Laura Slavinskaitė. „Choras“, drobė, aliejus, 170 × 120 cm, 2023. Raimundo Adžgausko nuotrauka.

 

Kūrėjo-genijaus archetipas – labai senas. Ypač didelės svarbos genialumas įgijo modernizmo laikais, kai tikėta beribėmis žmogaus dvasios galimybėmis. Tačiau ir vėliau (Lietuvoje – vos ne iki šių dienų) šis konceptas kultūroje išliko įtakingas, o su juo suderinamų autorių ir jų kūrybos įtaka visam kūrybos laukui – milžiniška. 

Žinoma, iškilios kūrybinės asmenybės išties katalizavo meno lauką ir paliko įstabių kūrinių, pritinkamų vadinti šedevrais. Tačiau genijystė turėjo ir išvirkščią, ne tokią patrauklią pusę, kurioje karaliavo smurtas, prievarta, žemi instinktai, neretai sieti su kūrėjo neva jautrumu. 

Uršulei Gedaitei teko išgyventi tėvo, Nacionalinės premijos laureato, visuotinai genijumi pripažįstamo poeto dūrį peiliu. Rimas Tuminas dėl savo „kūrybinio genijaus“ galimybių faktiškai išdavė Tėvynę. Legendinis Juozas Miltinis žemino ir žiauriai išnaudojo aktorius. Ir tai tik ryškiausi, pagarsėję atvejai. O kiek gėdingų ir (nepabijokim to žodžio) nusikalstamų dalykų vyko už uždarų kūrybinio elito butų ar studijų durų, auditorijose?

Vis dėlto padėtis iš lėto keičiasi. Aukštesnes pozicijas užimant jaunesniems žmonėms, brendusiems jau demokratijos sąlygomis, „genijams“ vis sunkiau išlaikyti neliečiamumą ir įtaką. Ten, kur amžininkai pastebėdavo ypatingą kūrėjo jautrumą, šiuolaikinis žmogus regi mobingą ir priekabiavimą. Kas buvo priskiriama intuicijos ir kilniai įkvėpimo sričiai, šiandien siejama su priklausomybėmis ir psichikos sutrikimais, o itin agresyvi individualumo steigtis – su narcisizmu. 

Tad vakarykščiams genijams šiandien nelengva. Vieni, kaip antai a. a. Kęstutis Navakas, susinaikino, pavertę savo žūtį poetinio cirko ar farso dalimi, kiti atsidėjo primityvioms kartotėms, dar kiti praranda aktualumą tyliai, neretai, beje, ir atgaline data: keičiantis žiūrai, net ir iškiliausiuose kūriniuose darosi vis sunkiau nepastebėti to, ką šiuolaikinė visuomenė sieja su mizoginija, seksizmu ir t. t.

Mąstymo ir matymo pokyčius bene geriausiai atspindi teatro sritis, kur „genijų“ šešėlyje ilgus metus klestėjo priekabiavimas, išnaudojimas, nesiskaitymas su kritika ir šiuolaikiniais darbo principais. Ilgai brendusius procesus vainikavo „genijų epochos“ vieno iš veidų – Oskaro Koršunovo – išvarymas iš Nacionalinio dramos teatro, vietoj jo meno vadovo pareigas šiandien dalinasi trys jaunosios kartos atstovai. 

Panašūs reiškiniai pastebimi ir kitose meno srityse: literatūroje, vaizduojamajame mene, muzikoje. Nors dar veiksnūs „genijai“ tebeatlieka „pareigas“, sparčiai ankštėjantys jų gerbėjų rateliai vis labiau primena ezoterines bendruomenes, o modernistinis kūrėjo kaip aukštesnės jėgos įrankio naratyvas (kuriuo dar remiasi, pvz., Aidas Marčėnas) atrodo vis graudesnis ir juokingesnis. 

Kūrybinių hierarchijų erozija ir nykimas skausmingi ne tik patiems „genijams“. Gal net skausmingesni prie genialumo „kodo“ įpratusiems ir jo nekvestionuojantiems meno vartotojams. Grįžimas prie racionalaus, į visuomenės socialines ir kultūrines normas telpančio kūrybiškumo jiems atrodo traumuojantis ir bene švent­vagiškas. Ar ne iš šios versmės kyla šnekos apie naująją cenzūrą ir atseit prarastas „senąsias vertybes“?

Aišku viena: „genijų epocha“ išgyvena saulėlydį. O tai tarsi suteikia vilties, kad ateitis bus palankesnė įvairiems raiškos bei matymo būdams ir atvers naujus kūrybinius horizontus. Bet ar tikrai?

Žiauri, netaktiška, vidinius skaudulius degtine malšinusi genijystė visgi buvo nepajudinama vertybių požiūriu ir nereikalavo (kaip šiandien kultūra) jos popinti ir globoti. Nors genijus dalyvavo visiems  įprastuose sistemos ir buities ritualuose, ne mažiau konstruktyvus buvo ir jo santykis su idealybe, kuri teikė kūrybinį resursą ir kėlė privalomai neįgyvendinamus tikslus. Niekdarystės nereikėjo (kaip dabar) formaliai įrodyti – „genijai“ ją niekino ir skriaudė, o mobingu ir patyčiomis grįstas „filtras“ užtikrino, kad į meno lauką nepatektų silpnieji ir bailieji. Tiesa egzistavo, ir niekam nekilo abejonių, kad jos reikia visomis išgalėmis, netgi viršijant savo jėgas, siekti. 

Šiuolaikiniai (atseit pažangesni) kultūros mechanizmai viso to negali užtikrinti. Atsidūrusi daugumos rankose kultūra infantilėja, o drauge su ja infantilėja ir kalba, ir idėjos, ir jų raiškos būdai. Tolimus ir sudėtingai pasiekiamus tikslus keičia konkretūs projektai. Daugybė dalykų (čia jau neskaitant meno, kuris buvo priverstas supaprastėti, jeigu ne suprimityvėti) vartotojams tapo per sudėtingi, nebesuvokiami. Todėl idėjas sparčiai keičia komunikaciniai triukai, o kūrybą – plataus profilio kūrybiškumas, atliekąs terapinę funkciją. 

Tad ir klausimas, ar „genijų“ saulėlydis – labiau į gera, ar labiau į bloga, lieka be atsako. Be to, procesas dar nesibaigė. Kaip dabar madinga sakyti, „likite prisijungę“ ir turėkite popkornų.