× Aušra Kaminskaitė

Graikų choreografas Christos Papadopoulos vaikystę praleido Peloponeso kalnuose, ten šiandien lankosi rečiau nei norėtų. 2016 m. kūrėjas tapo kasmetinio kylančių Europos choreografų tinklo „Aerowaves“ konkurso lyderiu, po dvejų metų darkart pateko į laimėtojų sąrašą. Aukščiausioje scenos lygoje jis seniai nebėra naujokas – yra šokęs pripažintų choreografų, tarp jų ir Dimitrio Papaioannou, spektakliuose, pastaraisiais metais Ch. Papadopoulos koncentruojasi į savo paties kūrybą. Vienas populiariausių jo spektaklių „Larsen C“ šiemet atidarys „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį.

 

Christos Papadopoulos. Elinos Giounanli nuotrauka

 

Jūsų kūrybos braižas neretai vadinamas unikaliu, išskirtiniu, anksčiau nematytu. Esu girdėjusi, kad dalis šokio menininkų jaučiasi spaudžiami išsiskirti ne išraiška, o asmenybėmis, pavyzdžiui, kalbėti apie savo regioną, rasę, lytį, seksualinę orientaciją. Jūsų spektakliuose tokių konkretumų nematyti. Kaip suprantate unikalaus choreografo sąvoką?

Tiesą sakant, norėčiau ją ignoruoti. Atsakysiu paprastai, netgi naiviai: nesuprantu, ką žmonės turi omenyje vadindami mano kūrybą inovatyvia ir unikalia. Kiek­vienas esame unikalus, kaip galėčiau tuo pranokti gausybę puikių kūrinių ir jų autorių?

Iš dalies pritariu, kad unikalumą lemia asmeniškumas – man pačiam tai padeda kurti įdomius, su publika sėkmingai komunikuojančius spektaklius. Tačiau drauge verda nuolatinė kova. Sąmoningas bandymas būti unikaliam paradoksaliai tolina nuo buvimo asmeniškam. Nelengva kaskart einant į studiją pamiršti sėkmės sulaukusią estetiką, publikos ir sau pačiam keliamus lūkesčius. Norėčiau tiesiog atrasti temą ir ją analizuoti, kaip patinka, tačiau spaudimas būnant savimi sulaukti sėkmės tolina nuo to, kas iš tiesų esu.

 

Ar gerai žinote, kas esate?

Tikrai ne. Savęs nepažįstu. Tačiau visuomet atpažįstu, kai kuriant studijoje nutinka kas nors tikrai asmeniško ir brangaus – net jei tai tėra žvilgsnis ar judesio frag­mentas. Taip bandau tolti nuo išankstinių nuostatų: duodu erdvės, laiko įvykti žaviems momentams ir suprasti, ką perteikia.

 

Ar sunku būti asmeniškam, kai jūsų idėjas įkūnija kiti žmonės?

Žinoma. Naudoju metodus, kuriais nusistatau ribas. Sugalvojęs idėją sukuriu konceptą ir bandau suprasti, kaip viską paaiškinti žodžiais. Tuomet bandau įsivaizduoti, pagal kokius natūralius dėsnius veiktų ši idėja, jei fiziškai egzistuotų dabartiniame pasaulyje. Remiuosi tokia formule: nedarykim šio, to ir ano, o tada... įsivaizduokime TAI.

Numanau, kad šokėjus toks procesas kartais stumia į neviltį, nes jie atsiduria situacijose, kai nieko negali padaryti. Tiksliau, beveik nieko ir tai yra raktas. Ta vienintelė maža galimybė man yra raktas, leidžiantis palaikyti tikėjimą net tada, kai nuolat susimaunu savo paties sistemose ir su visa komanda atsiduriu nežinomybėje. Ilgainiui ta vienintelė išeitis sukuria judesio pagrindą, išlaisvina ir įgalina pamatyti naują pasaulį. O ją supratę šokėjai pasiūlo dar daugiau sluoksnių. Tokiomis aplinkybėmis jie patiria beribę laisvę, nes nebegamina medžiagos, bet patiria fantaziją.

 

Numanau, šokėjams kartais gali būti sunku jumis pasitikėti – juk stumiate juos ten, kur neįprasta būti, ten, kur prieštaraujama kanonams. Galbūt augantis jūsų populiarumas padeda greičiau įgyti pasitikėjimą?

Nutinka visaip. Jei dirbdamas konkrečiai neišreikšiu reikalavimų šokėjui, mano vardo ir kūrybos sąlygotas pasitikėjimas išgaruos. Ir atvirkščiai: žmogui gali nepatikti mano kūryba, tačiau studijoje jis supras, apie ką kalbu, ir pradės manimi pasitikėti.

Tačiau apskritai šiuo atžvilgiu jaučiuosi privilegijuotas, nes nesu patyręs akivaizdaus nepasitikėjimo. Būti studijoje ir jausti, kad komanda tavimi nepasitiki, choreografui turėtų būti košmaras. Pavyzdžiui, neseniai Liono operos ir baleto teatre statant spektaklį šokėjų komanda įsitraukė nuostabiai, tiesiog siurbė informaciją, tarsi būtų alkana būtent tokio darbo: kūniško, aiškaus, konkretaus. Man nereikėjo kovoti, kad užsitarnaučiau pasitikėjimą, vyko tikras bendradarbiavimas.

Be abejo, kada nors sėkmė gali nusigręžti. Tada ir pažiūrėsime, kas bus.

 

Spektaklio „Larsen C“ scenos. Patroklos Skafido nuotraukos

 

Įdomu, kad studijavote politikos mokslus, tačiau jūsų kūryboje nematyti politinės pozicijos.

Tiesa, scenoje man neįdomu kalbėti apie politiką. Tačiau politiškais laikau pačius kūrybos aktus. Repeticijose ir spektakliuose man ir komandai labai svarbu nuolatinis dialogas, pastangos judėti ir periferinis matymas: šokėjai atlieka veiksmus ir drauge stebi, kaip tuos pačius judesius tuo pačiu metu atlieka šalia esantys ir stengiasi palaikyti vienodą judėjimą. Kai taip dirba 6–10 žmonių, rezultatas būna neįtikėtinas! Tai matydamas kartais net trippinu ir klausiu šokėjų, ar jiems būna taip pat. Šie atsako: tikrai ne, darbas reikalauja susikoncentruoti į daugybę elementų ir nuolat ieškoti, kaip judėti kartu. Jie teisūs – spektakliuose svarbiausia integracija, pasitikėjimas, komunikacija. Jei to nėra, mano kūriniai būna nuobodūs ir tušti.

Taigi spektaklius pirmiausia remiu bendradarbiavimo principu: suvokti savo kelią, kito kelią ir kurti nuolatinį dialogą, kurti vidurinį kelią, vadinamąjį pagrindą. Kadangi bendradarbiavimas – politikos pagrindas, mūsų kolektyvinė savistaba tampa tarsi politiniu pareiškimu.

 

Jūsų spektaklių išraiška skirtinga, tačiau stilius nekinta. Ar pats pastebite savo progresą?

Sąmoningai stengiuosi tobulėti kaip asmenybė. Pavyzdžiui, žinau, kad įsitraukęs į meninę kūrybą nebepastebiu aplinkinio pasaulio. Tačiau kai namuose ar keliaudamas matau šalia gyvenančius pabėgėlius, taip pat – žmones, kurie sėdi gatvėse ne todėl, kad yra benamiai, o todėl, kad evakuacija – jų kasdienybė, pajuntu, kad štai čia, o ne studijoje yra tikrasis gyvenimas. Tuomet klausiu savęs: kur riba tarp gerai atliekamo darbo ir narciziškumo? Šiuo atžvilgiu ir stengiuosi tobulėti.

Tačiau apskritai noriu prisipažinti: jaučiuosi kaskart vis blogiau dirbantis. Sulaukęs kvietimo statyti naują spektaklį galiu net išsigąsti. Neseniai man pasiūlė kurti Nyderlandų šokio teatro („Nederlands Dans Theater“) trupėje ir, užuot šokinėjęs iš džiaugsmo, sunerimau: „O, ne, mane pakvietė, ką darysiu, kaip ten kursiu...“ Taip reaguoju, nes žinau, kaip dirbu ir kad bus sunku: vėl teks patirti kūrybos pradžią, kai esu apimtas tokios pat nežinios, į kokią stumiu šokėjus.

Tad gyvenu nuolatiniame malonumo ir košmaro rate: kankinu save būdamas niekuo ir džiaugiuosi atradęs šį tą itin asmeniška. Žinau, mano žodžiai neskamba optimistiškai. Tačiau toks yra gyvenimas: nors ir džiaugiuosi savo veikla, nors karjera klostosi tikrai sėkmingai, augti vis tiek nelengva.

 

 Pinelopi Gerasimou nuotrauka

 

Interviu dažnai pasakojote, kad kūrybines idėjas įkvepia gamtos reiškiniai. Kuo jie žavi žmogų, studijavusį politikos mokslus, teatrą ir šokį, t. y. žmogaus kultūros, o ne prigimties reiškinius?

Užaugau mažame Peloponeso kaimelyje. Vaikystę ir paauglystę praleidau kalnuose, kur nuo aštuonerių kasdien bent dvi valandas klajodavau po gamtą nieko tikslingo neveikdamas. Manau, pasivaikščiojimai be jokių lūkesčių ir įkvėpė mano kūrybą.

 

Tad žvelgiate į gamtos reiškinių esmę ir neprašote šokėjų įkūnyti vandenį, grybus, paukščius?

Gamtos reiškiniai abstraktūs, tad nemanau, jog įsigyvenimo procesas būtų paveikus. Man įdomiausia ne estetinis vaizdas, bet jo veikimo būdas. Būtent poveikį stengiuosi perkelti į sceną. Pavyzdžiui, daug mano darbų įkvėpti kolektyvinio paukščių pulkų judėjimo. Tačiau niekad neliepiu šokėjams jo stebėti ir kopijuoti. Žmonės danguje mato gražius judesius, estetiką, o iš tiesų – išgyvenimo, išlikimo aktą. Tad siekdamas perteikti poveikį, bandau kurti pratimus, kuriuos atlikdami šokėjai kovotų. Jie turi laisvę judėti, kaip nori, tačiau svarbiausia, kad judėtų kartu ir sunkiai dirbdami atrastų kolektyvinį judėjimą erdvėje.