Tuijos Lindström (1950–2017) fotografijos lankytojus pasitinka jau ant Stokholmo Kultūros namų – Kulturhuset – fasado. Virš durų pakabintame ekrane plūduriuoja nuogos moterys. Juoda ir balta atmosfera – meditatyvi, menamai rami. 

Durys po ekranu varstomos be paliovos, nors vasara, ir Stokholmo miesto teatras (Stadsteatern) atostogauja. Kultūros namai, jų parodos ir kavinės išlieka judria susitikimų vieta ištisus metus.

 

Tuija Lindström. „Kotsvoldo parkas“ („Cotswold Park“), 1984

 

Susitikimų vieta čia buvo jau 8 dešimtmetyje, kai Tamperės universitete žurnalistiką studijavusi 25-erių T. Lindström iš Suomijos persikraustė į Švediją. Iš pradžių paskui nelaimingą meilę, vėliau – paskui laimingą, kaip pati yra sakiusi.

Švedija Lindström, kaip ir daugeliui suomių, tapo antrąja tėvyne. O antra tėvynė visad reiškia ir naują kalbą. Fotografija Lindström irgi tapo nauja, sava kalba. Tai liudija ir parodos pavadinimas: „Nuotrauka – sava kalba“ („Valokuva – det egna språket“). Žodis nuotrauka – valokuva – pavadinime paliktas suomių kalba. 

Lindström laikoma viena pagrindinių šiuolaikinės fotografijos meno figūrų. Gimtoji Suomija menininkės nepamiršo, tačiau jos svarba, ko gero, ryškiausia Švedijoje, kur ji gyveno ir mirė.

Kultūros namų ekspozicija – pirmoji Lindström kūrybos apžvalga po jos mirties 2017 metais. Švedijoje viena esminių fotografijos figūrų laikoma menininkė taip pat buvo svarbi mokytoja, profesorė. 1992–2002 m. dėstė fotografijos meną Geteborgo Valando aukštojoje fotografijos mokykloje, kuri vėliau buvo prijungta prie Geteborgo universiteto. Parodoje eksponuojami ir trijų jos studentų darbai.

Lytis – esminis veiksnys. Dažnai nepamirštama vertinamai pabrėžti, kad Lindström buvo menininkė moteris. Jos kūrybos dokumentiškumas kupinas vaizduotės ir savitumo.

Kūdroje plūduriuojančios nuogos moterys žymi lūžį kūryboje. Dabar galima pamatyti kelias kadrų versijas: fotografijas ir ekrane judančius atvaizdus. Į nuogų moterų ciklus „Moterys prie Tjuršiono ežero“ („Kvinnorna vid Tjursjön“, 1991) arba „Geležis“ („Rauta“, 1991), kadaise eksponuotus ir Suomijoje, įterptos kruvino lygintuvo fotografijos.

Šviesa ir tamsa, švelnumas ir kietumas, šaltis ir karštis. Chaosas ir aiškumas – kūrinių tarpusavio pašnekesys liejasi įvairiomis kryptimis.

Nuotraukoje konstruojama realybė, kuriai atspalvio suteikia postmodernus laikotarpio materialumas, citatų atspindėta ready made kasdienybė, kūniškumas. Regime ne tik žmones, bet ir peizažus, kaip, pavyzdžiui, sapniškas, grafines smėlynų Lindström kaimynystėje nuotraukas dešimtojo dešimtmečio darbų cikle „Sandemaras“ („Sandemar“).

Kitur krauju švytinčio lygintuvo atvaizdas primena sunkią bronzą arba skydą.

Parodos visuma primena muzikos kūrinį. Kiekvienas darbas atkartoja temas ir jomis varijuoja: nuo trapios iki slegiančios. Spalvų čia negausu. Atvira ir grubi Kultūros namų erdvė gal ir neatveria kažin kokio naujo matymo kampo, tačiau jos daugiakultūriškumas kitaip įrėmina parodą tankaus ir judraus Stokholmo centro kontekste.

Šviesa ir tamsa susilieja kurdamos karo pažymėtą erdvėlaikį. Žmones sieja ryšys, o skiria atstumas. Meilė ir mirtis būtį suriša su nebūtimi. 

Iš Kotkos kilusi Lindström – Suomijos pokario, demografinio sprogimo kartos atstovė; nepatyrė karo, bet jis paveikė tėvus. Nuo pat pradžių Lindström gyvenimas priminė kažin kokius „judančius paveikslėlius“.

Nutrūkus sudėtingai tėvų santuokai, Lindström augo laikinos globos namuose ir vaikų prieglaudose, dar būdama beveik paauglė ištekėjo ir susilaukė vaiko. Nesaugumo jausmas tapo gerai pažįstamas.

Lindström metodą komponuoti nuotrauką it kalbą galima tyrinėti net ir nieko nežinant apie jos gyvenimą. Jis atsispindi darbuose. Už stiklo žiūrovas mato asmeninę medžiagą, kai kurie dalykai kelia klausimų. Tačiau menininkė neatskleidžia kiekvienos detalės. 

 

Tuija Lindström. „Sijonas“ („The Skirt“), 1984

 

Parodoje rodomi ir du filmai – „Meilė ir mirtis“ („Love and Death“) ir „Palikimas“ („Arvet“) – dedikuoti Suomijoje nuo narkotikų perdozavimo mirusiam menininkės įvaikintam sūnui Ilariui, kuris taip pat turėjo vaiką. 

Meilė, mirtis ir palikimas. Karo šešėlis iš kartos į kartą.

Minėtus filmus atsimenu jau iš 2004 m. vasarą, Lindström dar gyvai esant, surengtos „Liljevalchs“ meno galerijos parodos ir jos slogaus siurrealizmo. Mirtis ir gyvūnų siluetai, skersti vedamas arklys. Katė, kuri bus užmigdyta. Ir kitkas.

„Juosta kupina meilės, tai odė Ilariui. Nuo šiol jis man gyvas per ją“, – prieš beveik dvi dešimtis metų man aiškino Lindström telefonu iš Elando salos.

„Viskas prasidėjo iš pykčio, mane buvo užvaldžiusi agresija. Kurdama filmą pamažu suvokiau, kad žmonės retai prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Vakarų žmogui tipiška leisti autoritetui prieš mus naudoti jėgą“, – konstatavo ji.

Išraiškos atžvilgiu ramiai Lindström kūrybai netrūksta atspalvių. Asmeniška yra politiška, o prieš žiūrovą tampa visuotina. Darbų grožis jaudina, tačiau gali ir skaudžiai užgauti. Sudžiūvę herbariumo augalai vis tiek gali nužudyti.

Aktualios yra ir tūkstantmečio pradžios posovietinę Rytų Europos realybę užfiksavusios fotografijos, kuriose Lindström lydi jos širdies draugas.

 

Tuijos Lindström paroda „Nuotrauka – sava kalba“ eksponuota Stokholme 2022-aisiais. Parodos apžvalga skelbta dienraštyje „Helsingin Sanomat“ (2022-07-08) ir vėliau įtraukta M.-T. Kivirintos esė rinkinį „Kriitikon katse – Melankolian monet kasvot. Kirjoituksia taiteesta ja arkkitehtuurista“ („Kritikės žvilgsnis. Daugybė melancholijos veidų – esė apie meną ir architektūrą“), PARVS, 2023.

 

 

 

Marja-Terttu Kivirinta – filosofijos mokslų daktarė, garsi meno kritikė. Suomijoje labiausiai žinoma kaip dienraščio „Helsingin Sanomat“, kuriame dirbo 1981–2008 m., kultūros žurnalistė.