Igno Jonyno spektaklis „Sūnus“ Valstybiniame jaunimo teatre

 

„Sūnus“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Yanos Ross spektaklyje „Apmąstant omarą“ yra laidotuvių mizanscena, kurioje aktoriaus Martyno Nedzinsko vaidinamas sūnus sako atsisveikinimo kalbą tėvui. Apie vaikystę ir tėvo lytinius organus, į kuriuos vaikas sykį taip ilgai ir įdėmiai žiūrėjo, kad prisimena iki šiol. Jie buvo taip arti jo veido, kad teko sukioti galvą. Tai vienas retų įvykių gyvenime, kurių tikrumu vėliau niekaip negali patikėti. Ši mizanscena turi mažai ką bendra su spektaklio visuma, bet yra tokia stipri, kad supurto mitologinį buvimo kokio nors vyro vaiku sluoksnį.

Apie buvimą kokio nors tėvo sūnumi nūdienos Lietuvos teatre mąstoma vis dažniau. Agnius Jankevičius spektaklyje „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ tyrinėja temą „O ką, jei aš – sūnus autistas?“, Raimondas Klezys monospektaklyje „Avinai“ dokumentiškai pasakoja vaikystėje dingusio ir po 20 metų staiga atsiradusio tėvo istoriją, tėvo ir sūnaus santykį spektak­lyje „Kas nužudė mano tėvą“ politiškai ir poetiškai čiupinėja Antanas Obcarskas.

Šiame fone kino režisierius Ignas Jonynas Valstybiniame jaunimo teatre imasi interpretuoti prancūzų dramaturgo Floriano Zelerio pjesę „Sūnus“ ir sukuria absoliučiai nuspėjamą, idealiai klišinį šeimos dramos paveikslėlį. Mano galvoje – dvi versijos ir abi gali būti neteisingos: arba spektaklio kūrėjai sąmoningai išryškina esmines klišes, kad sutirštintų ir vietomis net šaržuotų nuolat pasikartojančią išsiskyrusių tėvų ir paliktų vaikų situaciją, tyčia sukurdami labai liūdną vaiką (akt. Martynas Berulis) ir – paradoksas – iki negalėjimo gerą tėvelį (akt. Aleksas Kazanavičius). Arba – ir tai būtų liūdniau – tiesiog mėginama visa širdimi susitapatinti su paliktų vaikų skausmu, norint visiems laikams paraidžiui įkūnyti, kas dedasi veikiausiai kas antroje šeimoje.

Kas čia ne taip ir kodėl spėlioju kūrėjų intenciją? Nes spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų. Taip šabloniškai, kaip būna tik šablonuose, bet gyvenime – ne. Ar noriu iš teatro tikrumo? Ne: noriu, kad teatras veiktų. Mene šablonai, jei naudojami ne konceptualiai, veikia tarsi kenkėjai. Geriausiu atveju išjudina nuosavas istorijas ir leidžia žiūrovui šalia apmąstyti savo gyvenimą, bet jau atsisiejus nuo spektaklio. T. y. spektaklį pasidėjus netoliese.

„Sūnaus“ dramaturgijoje girdime tik tai, ką galėtų ištarti kiekvienas skyrybų dramą išgyvenęs vaikas, tėvas, motina, nauja motina. Bet joje nėra nieko, ką kiek­vienas pasakytų nuo savęs. Autentiškai, savaip, apie savo namus ir jausmus. Todėl šiaip jau aktualus darbas apgaubiamas keista atmosfera: lyg ir turėtų labai skaudėti, nes prieš akis – suicidinis paauglys ir įvairiais rakursais nuliūdinti suaugusieji, bet visai neskauda, nes jausmas lyg skaitytum eilinę „Delfio“ naujieną, kurioje nėra nieko daugiau, vien skyrybos, nauja žmona, naujas vaikas ir nauji jų lūkesčiai, o čia pat – pirma žmona, pirmas vaikas ir jo rūpesčiai. Nebelanko mokyklos, žalojasi, kaltina tėvą, kraustosi pas tėvą, kraustosi atgal, bando žudytis, nusižudo duše. Dar, žinoma, į istoriją įtelpa atitolimas nuo naujos žmonos ir priartėjimas prie pirmosios, prisimenant senus gerus laikus, ir sap­nas apie šviesią pirmo vaiko ateitį. T. y. sapnas apie tai, kad niekas nenusižudo.

Nežinau, kodėl mums reikia pasikartoti mintinai žinomą gyvenimo po skyrybų formulę. Juo labiau kad spektaklyje neišgirstu jokių klausimų. Tik vienareikšmį „skyrybos yra blogai“, „po skyrybų žudosi vaikai“ anonsą. 

Jei užsuktume spektaklio garsą ir ausies neberėžtų trivialūs pasikalbėjimai, liktų labai įdomios aktorių ir scenovaizdžio būsenos. M. Berulio atmosfera – pati savičiausia. Pjesės tekstas viską paaiškina ir teisingai apkaltina kaltuosius, o M. Berulio būtis – daug talpesnė, ilga tarsi jo rankovės. Jis tvyro šalia visko, tyvuliuoja su visu savo liūdesiu, beveik neišmatuojamas. Visai kitoks – jo tėvą vaidinantis A. Kazanavičius: jis net ne tėvas, o tėveliukas, tėvulytis – labai šilto veido, dievulio balsu, beveik idealistas. Tokio A. Kazanavičiaus turbūt dar nesu mačiusi: prie vandenyno mastelio sūnaus jis atrodo kaip cukrinis aviniukas baltu kostiumu, kojytėmis mataruojantis, slysčiojantis nuo besikraipančios sceninės platformos, sūnaus nešiojamas ant nugaros ir naujos žmonos (akt. Paulina Taujanskaitė) sūpuojamas kaip vaikutis. Tai yra mažas nuostabiai sutrikęs žmogus.

Išskirtinė ir aktorių choreografija su judančia scenine platforma. Šeimos pietų prie stalo mizanscena apskritai turbūt vienas gražiausių kada nors teatre matytų valgymo ritualų, kai stalas lėtai supasi į šonus, o A. Kazanavičiaus Pjeras prabėgomis smeigia kąsnį, pila vyną. Kitaip tariant, stalui vis pračiuožiant pro šalį, mėgina paprasčiausiai pavalgyti. Ir visąlaik jis – visiškai ramus, tykus, lyg besisupantis stalas būtų kasdienybė.

Kai sceninė platforma spektakliui pasiekus kulminaciją pradeda kvėpuoti – ima ir staiga pasirodo, kad visas scenovaizdis tėra sūnaus plaučiai ir venos (scenografė – Sigita Šimkūnaitė). Bet pasirodo ne kažkaip dramatiškai, o labai švariai, preciziškai, lyg paveiksle, kuris nerodo jausmų.

I. Jonynas „Sūnuje“ nėra novatorius: atėjęs iš kino pasaulio, jis čia prisimena tuos teatro laikus, kai scenoje simbolinėmis metaforomis būdavo išverčiama dramaturgija. Ir nors dramaturgija prėska, I. Jonyno vertimas – gražus. Daug įsimintinų dalykų spektaklyje sukuriama naudojant ne tik nestabilią platformą, bet ir vandens žarną. Ypač kai pirmoji žmona Ana (akt. Neringa Varnelytė), valdydama žarną, reiškia jausmus, pvz., sukuria sceninį lietų, nuo kurio ją švarku uždengia Pjeras. O kai Anos lietus ima purkšti Pjerui į veidą, jis neatsitraukia. Vanduo jį merkia iš apačios, o jis ir toliau laiko priedangą. Ir dar laiko. Ir dar.

Į pabaigą imu svarstyti, ar spektaklis neturėtų vadintis „Tėvas“. Dar susimąstau, ar šį spektaklį reikėtų žiūrėti paaugliams. Ar kaip tik labai nereikėtų. Nes žiūrovas išleidžiamas ne tik su idėja, kad sergantis depresija – nenormalus, bet ir su ką tik įvykusia savižudybe kaip vieninteliu galimu paauglio sprendimu. M. Berulio Nikolia nusižudyti – taip pat lengva, kaip A. Kazanavičiaus Pjerui – papietauti. Ar teatras turi šitaip sudėlioti taškus ant „i“ – nežinau.

Įsiminė teksto pradžioje minėta „Apmąstant oma­rą“ mizanscena, kuri per penkias minutes tėvo ir sūnaus santykius atskleidė įdomiau nei pusantros valandos „Sūnus“. Įsiminė Davido Lyncho autobiografinėje knygoje „Sapnų kambarys“ aprašyta situacija, kaip tėvas užmesdavo šlapią rankšluostį Davidui ant veido, nes vaikui rytais būdavo sunku keltis, ir kaip to rankšluosčio D. Lyn­chas negalėdavo pakęsti. Įsiminė Franzo Kafkos pasakojimas „Laiške tėvui“ apie naktį, kai tėvas, supykęs už prašymą atsigerti, paėmė sūnų iš lovos, išnešė gat­vėn, į Pavličę, ir paliko ten valandžiukei vieną, vienmarškinį, ir kokį siaubą jam tas įvykis sukėlė. O iš „Sūnaus“ neišsinešu jokio pasakojimo. Tik šį tą, kas neturi žodžių: visą tą tėvą, visą tą sūnų. Pjero viliotinį, Nikolia dušą, Anos lietų. Ir lietuvišką jausmą, kad viskas nebus gerai.