Dimitrio Papaioannou „Ink“ Londono „Sadler’s Wells“ teatre

 

„Ink“

 

Stebint graikų šiuolaikinio šokio choreografo Dimit­rio Papaioannou (2022 m. Vilniuje rodytas jo spektak­lis „Transverse Orientation“) kūrinius, apima jausmas tarsi stovėtum prieš didingą gamtos paminklą ar taptum globalių pokyčių liudytoju. Suvoki esąs mažas sraigtelis dideliame mechanizme ir apima begalinė palaima, kad esi gyvas ir gali būti bent smulkute įstabaus reginio dalimi. Mintyse ima skrieti epitetai „unikalu“, „genialu“.

Daug mąstytojų bandė suvokti ir apibrėžti genijaus charakteristiką. Filosofas Leonidas Donskis esė „Genijus ir kultūra“ („Metai“, 1991, Nr. 7) teigia, kad „[Immanuelis Kantas] genijų sieja (...) su kūrėju, kuris geba kurti sau taisykles, normuoti savo kūrybos procesą ir kuriam nereikia jokios išorinės normatyvinės sistemos“. Opozicija šiam romantiniam požiūriui iškyla nepraėjus nė šimtmečiui – vokiečio Osvaldo Speng­lerio pesimistinėje filosofijoje. Remiantis L. Donskio formuluote, O. Spenglerio genijumi tapti gali „tik virš epochų ir kultūrų iškilęs, jokiai kultūrai istoriškai, teoriškai ir ontiškai nepriklausąs, neistorinėje ir absoliučioje situacijoje esąs genialusis interpretatorius“. Atsispiriant nuo šių skirtingų sąvokos interpretacijų, panagrinėkime D. Papaioannou duetą „Ink“ (2020), kovo pirmąjį savaitgalį parodytą Londono „Sadler’s Wells“ teatre.

„Ink“ pasakoja apie žmogaus ir šokėjo įkūnytų instinktų dvikovą visagalio vandenyno arenoje. Žmogaus tikslas – pažaboti oponentą, o iš asmeninį santykį sufleruojančių detalių, pvz., minimalistinio aštuonkojo, patefono, galima spręsti, kad konfliktas – vidinis.

Šis spektaklis neapsiriboja viena medija, jungia teat­ro, šokio ir kino menų elementus. Viename epizode „montuojama“ prasmė per netikėtą veiksmų seką: pradingus aštuonkojui išvystame kūdikį, kurį pakeičia tarp stalo „kojų“ įrėmintas suaugusio žmogaus nuogas kūnas. Tokia preciziška semiotinė grandinė nebūdinga teatrui, kaip ir retai šokyje sutinkamas teatrališkas etiudas, kai scenoje pats choreografas laistymo žarnomis supančioja ir pamažu kelia aukštyn šokėją Šuką Horną, akimirkai vaizduodamas kone komišką sceną iš Charlie Chaplino filmo „Liūto narvas“ („The Lion’s Cage“, 1928).

Vienos žinomiausių šiuolaikinio šokio pionierių Pinos Bausch stilius padarė didžiulė įtaką daugeliui dabartinių šiuolaikinio šokio grandų. Vienas jų ir D. Papaioannou. P. Bausch įkurtame Vupertalio šokio teatre 2018 m. jis pastatė spektaklį „Nuo tada, kai ji“ („Since She“), norėdamas pagerbti įkūrėjos atminimą. Kai kurių jos kūrybinių metodų, pvz., spektaklyje „Vollmond“ („Pilnatis“, 2006) šokėjai juda lietaus merkiamoje scenoje, esama ir graiko kūryboje. Visą spektaklį „Ink“ scenoje telkšo vanduo, šokėjus merkia dirbtinis lietus iš purkštukų. Gausybė vandens abiejuose spektakliuose transformuoja scenos erdvę, imituojama gamtinės stichija kuria kinematografišką vizualą, tolstama nuo butaforinės, iliuzinės teatro estetikos.

 

Juliano Mommerto nuotraukos

 

Žiūrėdami D. Papaioannou spektaklį iš pradžių apsigauname, kad scenovaizdis apsiriboja didžiuliu baseinu (aiškiai matyti jo dugnas, ant kurio stovi choreografas), tačiau įnirtingai kapanodamasis po plastikine danga, virš kurios raibuliuoja vanduo, į sceną pro „galines duris“ veržiasi Š. Hornas. Paskui arierscenoje prasiveria milžiniška statybinės plėvelės uždanga ir į sceną įplaukia Š. Hornas, įsitaisęs tarp javais apželdintų salelių. Publikai atveriami užkulisiai – nauja erdvė praplečia ir rekonstruoja scenos, kaip aiškiais matmenimis apibrėžtos „juodos dėžutės“, suvokimą. Tokį erdvės performatyvumą būtų galima laikyti vienu svarbiausių ir nuosekliausių D. Papaioannou kūrybos dėsnių.

Grįžtu prie teksto pradžioje minėto genialumo. Genijaus kontroversija  ryškiausiai atsispindi muzikologijos studijose per kanono apibrėžties problemą. Jei kanono ir genijaus sąvokas laikome relevantiškomis, galima daryti prielaidą, kad kanoniniams kompozitoriams būdingas savitas stilius, pvz., J. S. Bachas siejamas su polifonija ir matematiško tikslumo harmonijomis. Vadinasi, vienas svarbiausių genialumo bruožų – atpažįstamumas, susijęs su I. Kanto minimu taisyklių kūrimu. Nors kiekvienas D. Papaioannou kūrinys skirtingas, tačiau juos visus jungia gamtinė stichija, atvirai išreikštas kūniškumas, su Antikos mitologija susiję įvaizdžiai. Spektakliuose kultūriniai ženklai kartojasi, todėl nesunku susieti su jų autoriumi, tarkim, tiek „Ink“, tiek „Transverse Orientation“ scenose pasitelkiami vandens ir kūdikio motyvai, nuorodos į graikų mitus (Narcizo mitas, 7 Heraklio žygdarbis – Kretos jautis), fizinis nuogas kūnas išlaisvinamas iš gėdos, tapdamas vien šokėjų instrumentu, keliančiu asociacijų su Renesanso skulptūrose perteiktu humanizmu. Tačiau kiekvienas spektaklis išsiskiria savitu ritmu, eklektiškai struktūruotais jau pažįstamais elementais.

Robertas Wilsonas, Romeo Castellucci, D. Papaioannou – ypač talentingi šiuolaikinių scenos menų kūrėjai, o jų idėjų įvairovė ir darbų apimtys pribloškia, todėl a priori apibūdinamos kaip genialios. Šis žodis taip išplitęs, kad kartais nebesusimąstoma, ką jis iš tiesų reiškia. Jo funkcija sumenksta iki ištiktuko, impulsyvaus komentaro. Tai verčia apsvarstyti, ką šiais laikais galima vadinti originaliu meno kūriniu.

Ryški autoritetų įtaka, kultūriniai intertekstai ir pasikartojantys D. Papaioannou kūriniams būdingi elementai suponuoja, kad nebūtų teisinga spektaklį „Ink“ laikyti genialiu kūriniu, ypač atsispyrus nuo klasikinės istoriosofinės genijaus koncepcijos. Vis dėlto tai neturėtų sumenkinti meninės kūrinio vertės ir apskritai jo aktualumo. Jei idėjų ir žinių pliuralizme pasiklydusioje nūdienos visuomenėje nebeįmanoma pasikliauti tokiais skambiais pasakymais, ar genialumas netapo dar vienu urbanistiniu mitu?