Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Krito vokiečiai. Paskui pasidavė lenkai. Šiemet sustojo prancūzai. Minty turiu Lietuvos kino teatruose vykusius nacionalinio kino festivalius, organizuotus šių šalių kultūros institutų. Sausį neįvyko Prancūzų kultūros instituto Lietuvoje 18 metų rengti „Žiemos ekranai“, o vasario viduryje buvo pranešta, kad juos kaip atskirą prancūziško kino sekciją priglaus „Scanorama“. Kadaise vykdavo Goethe’s instituto inicijuotos Vokiško kino dienos, karantinai pribaigė Lenkų kino festivalį. Tiesa, šis bando reinkarnuotis kaip Lenkų kino klubas, bet grandiozinės lenkiško kino šventės su svečiais per kelis miestus baigėsi. 

Didžiųjų Europos šalių – kino gamybos lyderių – pasitraukimą iš lietuviško kino festivalių kalendoriaus laikyčiau mūsų šalies kino rodytojų kompetencijų pripažinimu. Esame pajėgūs suprasti tarptautinį kontekstą, išsirinkti filmus, nusipirkti jų teises ir rodyti savo publikai, taip projektuodami ne propagandinį vienos šalies vaizdinį, o kuruodami filmus kaip meno kūrinius. 

Tą pačią savaitę, kai „Žiemos ekranai“ paskelbė mig­ruojantys į „Scanoramą“, Lietuvos kino centras paviešino kino kultūros sklaidos konkurso rezultatus. Peržiūrėjus finansuotų projektų sąrašą akivaizdu, kad turime daugybę gabių kino programų sudarytojų, kurie ir šiuolaikinio kino kontekste gaudosi, ir yra išplėtoję tarptautinius ryšius filmams atrasti ir gauti. Be grandų – „Kino pavasario“, „Scanoramos“ ir „Nepatogaus kino“, kuriems sukurta atskira paramos programa, – finansuoti animacijos festivalis „Blon“, didžiųjų Europos festivalių koncentratą pateikianti kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“, trumpametražių filmų festivalis, Baltijos šalių festivalis „Baltijos banga“, dar viena banga – „Pirmoji banga“, rodanti ankstyvąjį kiną, naujas festivalis „Taip toliau“, rodysiantis filmus iš Azijos bei Afrikos ir dar daugybė iniciatyvų. Kino centras finansuoja net ir Sakartvelo kino festivalį. Taigi įvairovė milžiniška.

Lietuvių gebėjimą savarankiškai atsirinkti, ką rodyti, atskleidžia ir lietuviškų akreditacijų skaičius pagrindiniuose Europos kino festivaliuose. Kasmet Berlinalės organizatoriai neoficialiai paburba, kiek čia tų žurnalistų iš tokios mažos šalies gali privažiuoti (o triukas toks, kad žurnalistinė akreditacija gerokai pigesnė nei industrijos, ir daugybė lietuviškų programų sudarytojų, taupydami lėšas, filmų ieškoti važiuoja kaip žurnalistai, parengdami vieną kitą reportažą). Berlynas nebrangus, bet net ir stipriai kišenę pakratančiuose Kanuose lietuviškos šnekos išgirsi ant kiekvieno kampo. 

Dinamiška neholivudinio kino rodymo rinka išskirtinai būdinga Lietuvai. Keletą metų dirbau tokiu filmų pirkiku, pardavimo agentai nepaliaudavo stebėtis konkurencija Baltijos šalyse (dėl rinkų mažumo teisės visoms 3 šalims parduodamos kartu). Taip nėra net už mus kiek didesnėse šalyse, pvz., Slovakijoje ar Danijoje. Kino mugių įkarštyje (pagrindinės vyksta Berlyne ir Kanuose) pardavimo agentai siunčia būsimų filmų anonsus. Prie kiekvieno būna surašytos šalys, kuriose jo teisės jau nupirktos. Iš anksto europietiški, festivaliniai filmai perkami retai, nes rizika milžiniška. Tad tuose laiškuose šalių nedaug, bet akį vis užkabina Baltijos šalys – jau paimta!

Už šią dinamiką galime dėkoti susiklosčiusiai situacijai, kad turime du stiprius kino festivalius, kurie konkuruodami ne tik veda visą rinką į priekį, bet ir pratina žiūrovus prie neholivudinio, europietiško kino. Dar svarbu, kad nekomercinių kino teatrų turime ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose. Ir latviai, ir estai turi tik po vieną didelį kino festivalį, abu koncentruoti sostinėse, o rodymo vietų tokiems filmams už Rygos ir Talino ribų – tik po vieną dvi.

Vis dėlto, kad išmokome patys tvarkytis neholivudinio kino lauke, turime būti dėkingi būtent tiems institutams ir ambasadoms, kurie investavo, mokė, dalinosi, o mes godžiai visas tas žinias siurbėme, naudojomės galimybėmis. Mažiau kino užkulisiais besidomintys turbūt nežino, kad „Kino pavasarį“, didžiausią kino renginį Lietuvoje, užkūrė prancūzai. 1994 m. tuometinio Prancūzijos kultūros atašė Lietuvoje iniciatyva prisijungus vokiečiams, o po keleto metų ir Britų tarybai, vyko pirmieji festivalio seansai, atvyko tokios įžymybės kaip Leosas Caraxas ir Mike’as Leigh.

Ir šiandien ambasadų parama yra svarbi, reikalinga. Tik santykis tampa lygiavertis. Jau patys suprantam, ką ir kodėl rodom ir žiūrim.