Egidijaus Skrebės nuotrauka

 

Pirmą kartą duris uždariau būdamas trylikos. Tai buvo keista patirtis, nors tuo metu tyloje tenorėjau atlikti namų darbus – negirdint išorinių trikdžių, tėvų barnių ar kvailų jų klausimų. Bent jau pasistengti kuo greičiau atsiplėšti nuo migdančių vadovėlių, kurių turinio nebeprisimenu, ir su draugais į stadioną eiti žaisti krepšinio (dabar to taip pat nebemoku).

Sėdėjau autobuse, prie lango, riedėjau greitkeliu į Vilnių ir tik dabar tai prisiminiau. Žvelgdamas į kraujuojančius rudens medžius pagavau stovyklų klasika tapusį refleksijos kamuolį. Akimis bandžiau nufotografuoti bent vieną vėjyje plazdantį medžio lapą, bet jaučiau, kad vis labiau įgavau pagreitį. Autobusas mano minčių nepasivijo, pradėjau nerimauti, kad mane gali sustabdyti policija ir išrašyti baudą už mirtiną greičio viršijimą. Stengiausi jas stabdyti: nukreipiu akis į priešais esančią „durį“ (nežinau, ar galima vartoti daugiskaitą, nes tai prie autobuso skylės korpuse hidrauliniu vamzdžiu prispaustas slankiojantis, guma apjuostas metalo gabalas. Žodžių junginį „autobuso durys“ visada įsivaizdavau kaip nedalomą porą, performanso duetą, dviejų narių komandą, o šiuo atveju jis veikė vienas).  

Duris uždarinėdavau pasiekęs hormonų disbalanso piką: labiausiai ne dėl triukšmo namuose, o dėl noro pasprukti į save. Keturios šviesios sienos lyg ligoninėje. Bent jau čia man leido kabinti akims trūkstamas spalvas: prie lovos – nykstančių svajonių valstijų žemėlapis, šalia jo – laivo dėlionė iš tūkstančio detalių. Šaltu veidu ją surinko tėtis, o vėliau kaip animacinis personažas, iškišęs liežuvio kraštą pro lūpas, kruopščiai suklijavo ant faneros lakšto, pervėrė viela ir pakabino ant sienos. Prie stalo – iš žurnalo išplėštas A4 formato lapas, kuriame įsispaudę Miuncheno „Bayern“ futbolininkai. Šone – vidutinio dydžio Lietuvos žemėlapis. Čia galėjau jaustis lyg pacientas be gydytojo, savarankiškai tyrinėjantis asmenines problemas, nevaldomas emocijas ir kartais pasijusti lyg stačiakampės ekrano platybės tyrinėtojas, ieškantis naujų vaizdų ir muzikos.

Tomis akimirkomis atrodė, kad mano pasaulis atsiskiria nuo tėvų pasaulio: tampu savarankiška ameba uždaroje Petri lėkštelėje. Jaučiau, kad per plonas sienas jie girdi mano gitaros brazdėjimą, nesėkmingus bandymus imituoti Kurto Cobaino balsą, šiam atliekant visą „Nirvanos“ repertuarą – „I’m so happy, ’cause today I found my friends...“ („Esu laimingas, nes šiandien radau savo draugus...“) – ir į mintis besibraunančią vokiškų prielinksnių mantrą in, an, auf, vor, hinter, über, neben, zwischen, unter (viduje, ant, į, nuo, už, virš, greta, tarp, po) tiek galininką, tiek naudininką. 

Uždarų durų iliuzija: viskas gerai, kol jos užvertos. Galvoji, kad aplinkui nieko nėra – iš baimės ir vienatvės šaukiesi pagalbos, nori, kad jas kas nors atidarytų. Kai tai tampa pasirinkimu, sąmoningu pabėgimu, lieka tik mėgautis užsisklendimu ir tikėtis, kad niekas į tave nežiūri. Net ir tai pasidaro nereikšminga.

Šis jausmas netrukdavo ilgai. Durų rankena nusilenkdavo žemyn, ir įsijungdavo atominės jėgainės pavojaus signalai. Viską, ką tuo metu darydavau, turėdavau nutraukti: staigiai išjungdavau muziką, savo balse nužudydavau Cobainą, ranka nutildydavau akustinės gitaros (kurią visad įsivaizduodavau kaip elektrinę) stygas, sustabdydavau serialą (jei koks intymesnis, įsijungdavau kitą naršyklės langą) ir laukdavau, kas įvyks.

Užėjus mamai ar tėčiui, sulaukdavau vienintelio esminio klausimo: ko norėsiu pietums ar vakarienei.

Nieko, mama, ačiū. Nieko, tėti, ačiū. Nieko – norėčiau tik uždarytų durų ir laiko su Cobainu.

Peržengus depresyvaus grandžo periodą (jau pradėjau ir galvą plauti, ir normalias šukuosenas darytis) perėjau prie psichodelinio roko. Smalsumas muzikai vis labiau augo. Viena iš grupių, kurią tuo metu atradau, buvo „The Doors“. Jimas Morrisonas ekscentriška išvaizda ir atlikimo manieromis mane svetingai priėmė į savo platųjį pasaulinės poezijos kambarį. Pirmą kartą iki pat pirštų galiukų, iki sielos bedugnės suvokiau, kad visi kada nors mirsime („This is the end, beautiful friend...“ – „Tai – pabaiga, gražusis drauge...“). Ir net nesvarbu, kada ta mirties valanda išmuš: ar ji ištiks dvidešimt septynerių, netyčia perdozavus raminamųjų ir alkoholio, ar aštuoniasdešimt penkerių nuo ilgą laiką besikaupusio širdies smūgio; kiekvieną dieną turime išnaudoti savo galimybes, peržengti suvokimo durų slenkstį („Break on through to the other side...“ – „Prasilaužti į kitą pusę...“) ir nugyventi gyvenimą taip, kad paskui nereikėtų nieko gailėtis.

Šitaip įkvėptas Morrisono atsivėriau puikiam naujam pasauliui, kurio veiksmas plėtojosi už 135 kilometrų į pietus nuo mano gimtinės. Sunku viską aprėpti: naujojo miesto panoramas, nepažįstamas gatves, aplinką, veidus. Būti svetimame mieste – tas pats, kas svečiuotis pas nepažįstamą žmogų: nepatogu klausti, koks durų kodas (gerai, jeigu nėra), koks buto aukštas (geriau ir to nebūtų), kur tualetas, kur galima nusiplauti rankas, į kurį rankšluostį nusivalyti savo šlapią nejauką. Bet lemiamas žingsnis jau buvo žengtas: amžiams uždariau savo patogaus ir mažo kambario duris. Nuo šiol čia grįšiu ne kaip smalsus, savame pasaulyje užsisklendęs vaikas, o kaip platybių tyrinėtojas, praviromis žaizdomis priimantis pasaulio purvą. Tos durys neužsivers, kol negrįšiu: jos lauks manęs kaip šuo – šeimininko. Jos lauks pasakojimų apie draugus, mokslus, užsienį. Jos lauks susipažinti su mano nauju muzikiniu skoniu, ims vartyti sudėtingesnes knygas, fotografijų albumus ir naujus prenumeruojamus žurnalus. 

Tačiau iki tol savųjų durų labai ilgėjausi. Mano privatumas sunaikintas – beliko atvirumas ir nepatogumas. Reikėjo ugdyti smalsumą naujoms erdvėms bei patirtims. Studentaudamas gyvenau su dar dviem vaikinais, tad kambarys automatiškai turėjo kiek daugiau nei vieną langą. Naktimis neužmigdavau – kambariokų alsavimas buvo kiek garsesnis nei čekoslovakiško troleibuso dundėjimas Žygimantų gatve. Vienintelė garsų terapija – neritmiškas pravažiuojančių automobilių gaudesys. Skaičiuodavau: pravažiavo vienas, antras, trečias. Kažkurią akimirką nusibosdavo ir galiausiai užmigdavau.  

Mano gyvenimas matuojamas kvadratiniais metrais. Keturi kvadratiniai metrai lovai, kėdei ir stalui. Visa kita – bendro naudojimo: spinta, šaldytuvas, lentynėlės ir tuščia erdvė kambario viduryje. Iš galvos dar neišsitrynus mokykliniam turiniui, prisiminiau Antaną Garšvą: ir jo mirtis buvo matuojama metrais. Ar man pašalinus kvadratus iš kvadratinių metrų liktų tik mirtis?

Išgyvenau čia trejus metus, apsiribojęs tik viena mirtimi. Kažin kokia mergina naktį iššoko pro balkoną ir užsimušė. Jos mirtis buvo maždaug 50 metrų ilgio. Turbūt jai sunkiai sekėsi atsiverti pasauliui. O gal atvirkščiai – ji nebenorėjo būti ta atplyšusia ameba, ribojama Petri lėkštelės, todėl iš jos ištrūko su kvapą gniaužiančiomis pasekmėmis. Sulipimas – esminis gyvenimo bendrabutyje požymis. Tampi ne savarankiškas kūnas tarp kitų, o lyg „Moment“ klijais aplieta dėlionės detalė ant faneros, kurios jau niekada nebeatplėši. 

Su kambariokais susiliejome į daugmaž tą pačią rutiną: kėlėmės panašiu laiku, valgėme, rūkėme, mokėmės, dar kartą rūkėme, ilsėjomės (skirtingais būdais), miegojome. Tarsi sinchroniniai plaukikai bendrabučio baseine derinome gimnastikos judesius. Nors pasirodyme aukščiausių įvertinimų dėl kelių mus skiriančių detalių ir negavome, bet pelnėme gana aukštus balus.

Savaitgaliais į namus grįždavau pas duris. Kartą, lapkričio vidury, nutiko keistas dalykas. Grįžau nuo lietaus permirkusia striuke, su juoda kuprine ant peties, atrakinau duris ir užėjau. Prieškambaryje degė šviesa, o kiti kambariai buvo uždaryti. Iš vieno sklido televizoriaus, o iš kito – radijo triukšmas. Lyg tėvai būtų pykęsi ir norėję pertraukos vienas nuo kito. Pasirodė keista – vienas kitam durų jie neuždarinėdavo, nebent vasaromis dėl skersvėjo. Po kiek laiko jie mane pasitiko iš abiejų fronto pusių, laimingi, kad saugiai grįžau namo. 

Kitą dieną apie tokį keistą jųdviejų elgesį paklausiau mamos. Tikslaus atsakymo nesulaukiau – nesakė, ar pykosi, ar mušėsi, ar kažko bijojo, bet iš keistos nuojautos supratau, kad mama po truputį užsidarinėja. 

Dėl šios minties nusijuokiau, nes žiūrėdamas į tą tvirtu metaliniu, riestu vamzdžiu prilaikomą „durį“, akivaizdžiai overthinkinau.

O galbūt ir aš jau užsidarinėju?    

Daugybė žmonių uždaro duris: ne tik norėdami pailsėti nuo savo nuolat burbančių antrųjų pusių, bet ir atsisakydami neįdomaus ar nepelningo darbo pasiūlymo. Keliasdešimt eurų už nuolatinį akių varvinimą prie ekrano penkias dienas iš eilės, mėnesio pabaigoje – savosios plotkelės dalybos su lietuviškai nekalbančiu buto šeimininku – oi, gera paskutinė vakarienė! Autobusų vairuotojai nelaukia neskubančių bobulyčių. Jos tik paskutinę sekundę suvokia, kad tai jų nuvažiuojantis autobusas, o iki tol  žingsniuoja ratais nekreipdamos dėmesio, paskendusios apmąstymuose, ar tik ne šiandien bus jų paskutinė vakarienė. Vienai taip Panevėžyje duris ir uždarė: neapsisprendusiai, ar nori išvažiuoti, ar ne (gerai, kad nevažiavo...). Kito autobuso jai reikėjo laukti dar 20 minučių.

Leidyklos užveria duris potencialiems, ambicingiems rašytojams. Jiems reikia dar pasistengti, norint sudominti auditoriją ir įnešti autentikos. Bet ką tai reiškia? Pridėti daug kraujo, sekso, siužeto posūkių ir sakyti, kad kalbama apie duris? Turbūt tai pradedančiųjų klaidos, o jų geriau nedaryti. Aš juk (ne) pradedantysis, kuris, laikui bėgant grįžęs prie savo tekstų, vis tiek pajus gėdą...

Pro langą pamačiau didžiulį užrašą V I L N I U S. Mintys užsivėrė, ir už manęs sėdintis vyras garsiai suriko.

Iš pradžių nesupratau, kas atsitiko, nes žvilgsnio nenukreipiau į jo pusę. Nenorėjau atsisukti; bijojau, kad per anksti sustabdžiau mintis. Išgirdau, kad kažkas paklausė, kur skauda. Jis, spausdamas balsą iš gerklės, suriko: „Širdį!“

Vienas iš keleivių pribėgo prie vairuotojo ir paprašė sustoti. Šis nestojo, nes aplink buvo pilna mašinų – ieškos stotelės arba vietos avariniam sustojimui. Atsisukau ir pamačiau: kitas keleivis masažavo jam širdį, moteris skambino greitajai. Mano žvilgsnis užkliuvo už numesto po kėde daikto. Telefonas. Jo ekrane švytėjo pirmojo „The Doors“ albumo viršelis. Paskutinė daina dar skambėjo susipynusių ausinukų burbuliukuose.

Šalia stotelės mirgėjo greitosios pagalbos automobilis. Medikai buvo pasiruošę priimti duris beužveriantį keleivį. Jo mirtis buvo trumpesnė nei metras. Jimas Morrisonas, ekscentriškasis autobuso vairuotojas, jį pasikvies ir toliau kartu tęs kelione greitkeliu („The blue bus is calling us...“ – „Mėlynasis autobusas mus kviečia...“). Atvykę medikai keleivį greitai išnešė ant neštuvų pro hidraulinę „durį“. Užėjo pareigūnai, ir vienas jų paprašė manęs išlipti iš autobuso.

– Kokios bėdos, pareigūne? – nerimastingai paklausiau.

– Jokių, bet ar jūs ne overthinkeris? 

Supratau, kad nesugebėjau uždaryti savo minčių srauto. Jis buvo toks greitas, kad vienas iš keleivių mirė. Gavau baudą už mirtiną greičio viršijimą. Bandžiau teisintis pareigūnui, kad nukreipiau akis kitur, norėjau prasiblaškyti, per visą gyvenimą tikrai nebuvau tiek daug mąstęs, galbūt man atleistų. Bet mano kalbos jo visiškai neįtikino: įdavė baudos dokumentą ir paliko stovėti triukšmingoje gatvės tyloje.